Gintaras Karosas, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas

Europos parko muziejus 2012 m. gegužės 18 d. Rotušės aikštėje dalyvavo muziejų mugėje „Muziejai be sienų“

Žolytė Europos parko automobilyje kaip visuomet nepalieka abejingų

PIRMOJO LIETUVOJE NEVYRIAUSYBINĖS ORGANIZACIJOS MUZIEJAUS – EUROPOS PARKO – KŪRIMO IŠŠŪKIAI

Gintaro Karoso pranešimas, skaitytas mokslinėje konferencijoje „Lietuvos muziejai: nuo Dionizo Poškos baublių iki Valdovų rūmų“ 2012 m. gegužės 18 d. Vilniaus rotušėje.

Pirmiems po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukurti nevyriausybinės organizacijos muziejų yra iššūkis, kurio patirtimi ir problematika noriu su Jumis pasidalinti. Naujo muziejaus kūrimas, kaip ir kiti kūrybos būdai, pirmiausia susijęs su sąvokomis intuicija, svajonė, vizija, menininko savirealizacija ir valia sumanymui suteikti pavidalą. Tai panašu į ilgą ir sekinantį kopimą į kalną, tikintis pamatyti taip išsvajotą nuostabų kraštovaizdį. Kopdami pakeliui atrandame daugybę pakelės vaizdų.

Kuriant tokį muziejų kaip Europos parkas išsiskyrė dvi pagrindinės veiklos sritys: institucinė, arba vadybinė, ir estetinės vertės, arba meninio kraštovaizdžio sukūrimo-formavimo.

Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejaus po atviru dangumi esmė ir vertė – meninis kraštovaizdis, kuris kuriamas dabar. Tai ne kultūros paveldas, kurį gavome, o paveldas, kurį turime sukurti ir perduoti ateinančioms kartoms. Muziejus po atviru dangumi turi ir savo specifiką, tai estetinio kraštovaizdžio muziejus. Jis visad yra tam tikroje vietoje in situ, niekur kitur, o jo esmė yra jo genius loci. Vietos dvasia arba kraštovaizdžio aura nesukuriama greitai, reikia labai gerai pažinti vietą, ilgus metus ją gludinti. Būtina šimtus ar net tūkstančius kartų apsilankyti toje vietoje, kurią formuoji, pažinti erdvę įvairiu metų ir paros laiku bei nuolat mokytis iš klaidų. Tam tinkamiausias būdas – menininko-kūrėjo gyvenimas kartu su kuriama aplinka, o kūrybinės veiklos tapsmas jo gyvenimo projektu.

Gamta tobula pati savaime, tačiau ji nėra kultūrinė vertybė ir nėra pritaikyta žmogui. Mes ją sukultūriname. Mano, kaip kraštovaizdžio menininko, tikslas buvo apleistą mišką Neries upės slėnyje paversti dabarties Lietuvą reprezentuojančiu kultūros objektu, suteikiant jam semantinės kultūrinio polilogo Europos geografiniame centre erdvės idėją. Norėjau formuoti kraštovaizdį siekdamas jo estetiškumo ir muzikalumo, kad aplinkos ir meno kūrinių choreografija įgautų netikėtumo įspūdį, o kartu išsaugoti ir pirmapradžio natūralumo aurą, kuri žiūrovui suteiktų atradimo džiaugsmą.

Kraštovaizdžio kūrimas kartais yra nepagrįstai nuvertinamas. Dažnai žiūrovas Europos parke net nesusimąsto, kad gamta pati savaime nesukuria pritaikyto ir patogaus reljefo, jo neestetizuoja. Beje, tą patį galime pasakyti ir apie britiškojo stiliaus parkus, kurie atrodo natūraliai, bet iš istorijos žinome, kad jų sukūrimas kainavo ne pigiau negu paties dvaro rūmų statybos. Kartais tenka nutiesti kelius, kad įvežtume didelį kūrinį, kad privažiuotų kelias dešimtis tonų sverianti autotechnika. Vėliau nutiestus kelius užpilame dirvožemiu ir užsėjame žole, kad jie neardytų gamtos natūralumo pojūčio. Taip pat nematome daug kitos infrastruktūros, tokios kaip drenažas, vandens pralaidos ar grunto sutvirtinimai – viską padengia žolės paklotas.

Esame viena pirmųjų nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje. Prisimenu, koks sudėtingas tuo metu buvo pelno nesiekiančių organizacijų registravimas: ar jų įstatai tinkami, turėjo nuspręsti Finansų ministerija. Po gana ilgų pastangų 1993 m. kovo 9 dieną buvo įregistruota pirma nevyriausybinė įstaiga Vilniaus rajone. Tuomet atidarėme banke sąskaitą ir bandėme gauti paramą. Pirmi Europos parko rėmėjai buvo mano tėvai, o įregistravus įstaigą už pirmąją 500 JAV dolerių įmonės paramą įsigijome spausdinimo mašinėlę ir įrankių, reikalingų pirmam tarptautiniam skulptūros simpoziumui.

Europos parko evoliucija panaši į Lietuvos kelią nuo nepriklausomybės atkūrimo iki dabar. Skirtumas toks, kad mes turėjome labai minimalius resursus, kai pavykdavo gauti šiokią tokią paramą. Vienu metu reikėjo kurti pačią įstaigą ir iš laukinės gamtos formuoti parko meninį kraštovaizdį, savo kūrinį išviešinti, kad jį pamatytų visuomenė. Reikėtų pasakyti, kad iš pradžių buvo daug lengviau: mažos aplinkos priežiūros, nuo darbuotojų kiekio priklausančių algų, mokesčių ir kt. sąnaudos. Dabar kraštovaizdžio priežiūros, meno kūrinių restauravimo (jie po atviru dangumi), keleto dešimčių darbuotojų, be kurių nebeįmanoma muziejaus veikla, algų ir mokesčių našta yra didžiulė. Vien mokesčiais į valstybės biudžetą sumokame apie ketvirtį milijono litų kasmet.

Visų muziejų darbuotojai, manau, yra darbštūs ir atsidavę savo profesijai. Mes irgi dirbame daug, nežiūrėdami darbo valandų, kiekvienas atliekame daug darbų, kad sutaupytume lėšų muziejų kūrimui etatų sąskaita, antraip neišsilaikytume. Pavyzdžiui, aš pats einu ne tik įstaigos vadovo, bet ir kraštovaizdžio architekto, dailininko, fotografo, maketuotojo, inžinieriaus, o dabar ir Liubavo dvaro tyrėjo pareigas. Panašiai kiekvienas iš įstaigos darbuotojų – dirbame įvairius darbus, kartais labai skirtingus.

Tokio muziejaus kaip Europos parkas kūrimas, jei jį būtų kūrusi valstybė, mokesčių mokėtojams būtų kainavęs ne vieną dešimtį milijonų litų. Dabar valstybei tai beveik nieko nekainavo. Per mokesčius ir kultūrinio turizmo skatinimą valstybė, t. y. visi jos piliečiai, iš nevyriausybinio muziejaus gavo keliasdešimt milijonų litų vertės naudą, o ką jau kalbėti apie šalies įvaizdį. Vadinasi, valstybei labai naudinga turėti nevyriausybinius muziejus.

Kartu nederėtų pamiršti, kad valstybė turi priedermę vykdyti teisingą perskirstymą. Muziejus, pateikiantis aukštosios kultūros produktą visuomenei, kaip rodo europinė praktika, negali išgyventi be valstybės paramos. Lietuvoje, deja, žalia šviesa įžiebta nesibaigiantiems renginiams, kurių dauguma nesukuria išliekamosios vertės. Tvarią kultūrinę vertę ateinančioms kartoms sukuriame mes. Šalies vizitine kortele tapusiam muziejui dabar siūloma kreiptis į fondą, kuris neremia to, kas yra tokio muziejaus kūrimo pagrindas: medžiagos kūriniams ir aplinkos formavimo darbams, technikos nuoma, algos ir kt.

Kultūros ministerija turi programą tęstiniams renginiams valstybės lėšomis iš dalies finansuoti, bet iki šiol nėra programos, tinkančios remti Europos parko kūrimo projektą. Paradoksalu, nors ir kai kurie renginiai rengiami kasmet, jie nėra tokie tęstiniai, kokia yra muziejaus po atviru dangumi veikla. Kartą nesurengus festivalio, nieko nenutiks, nustojus rūpintis Europos parku, jis vėl taps mišku.

Lietuvos Respublikos Seimo šie metai paskelbti Muziejų metais, o Europos parko perkoptas dvidešimties metų amžius suteikia akstiną aktualizuoti nevyriausybinio muziejaus problematiką. Trečias, nevyriausybinis sektorius veikia ir muziejų srityje, kartu jis yra demokratijos ir valstybės lėšų taupymo garantas. Tačiau valstybė turi su juo bendradarbiauti, suprasdama, kad tai – ne privatus, o viešasis (kaip ir biudžetinės įstaigos) sektorius, be paramos negalintis išsilaikyti, o jo kultūrinio produkto prieinamumas svarbus visai visuomenei. Viešasis sektorius nesiekia nesiekia naudos sau ir tenkina viešąjį interesą.

Norėčiau tikėti, kad būsiu išgirstas. Labai nedaug reikia, kad ateinantį dvidešimtmetį turėtume Lietuvoje ne 5 kaip dabar, o bent 50 nevyriausybinių muziejų. Miela Kultūros ministerija, skatinkite, kurkite programas ne bet kam, o tinkančias savo veiklos prasmingumą įrodžiusioms nevyriausybinėms organizacijoms. Mes, trečias sektorius, savanoriškai prisiėmėme ir atliekame valstybės funkciją muziejų srityje, kad mūsų šalis taptų dvasiškai turtingesnė, o šalies biudžeto išlaidos paramai būtų minimalios. Kai pasensime ir nebegalėsime veikti, savo nuosekliu darbu sukurtus muziejus paliksime valstybei kaip mūsų, jų kūrėjų, indėlį į Lietuvos kultūrą.

Pranešimą norėčiau baigti tokiu papasakojimu, kurį išgirdau iš vieno nevyriausybinio muziejaus Lietuvos pietvakariuose vadovo. Atvykę keliolika vieno muziejaus Mosėdyje darbuotojų jam guodėsi, kad nelabai yra kas dabar veikia, nes pats Vaclovas Intas visus akmenis sustatė į savo vietas. Jei muziejaus kūrėjas tada būtų gavęs valstybės pagalbą, būtų daug daugiau sukūręs. Valstybės parama reikalinga dabar, kai muziejai formuojami, o ne ateityje, kai valstybei liks tik prievolė juos prižiūrėti.

Kad ir kokie būtų iššūkiai, naujo muziejaus kūrimas yra nepaprastas veiksmas, kurio prasmingumas užgožia visus sunkumus. Mintis, kad tai, ką sukuriame dabar, pasiliks daugeliui metų ir tarnaus pažinimo šaltiniu ateinančioms kartoms, teikia vilties.

Gintaras Karosas,

menininkas, Europos parko ir Liubavo muziejų kūrėjas

2012 05 12

Kitos Naujienos

Atgal į pradžią.