Vilniaus vaikų ir jaunimo mokyklos direktorė Jūratė Stauskaitė

ir mokytojas Arvydas Baltrūnas

MUZIEJŲ EDUKACIJOS OBJEKTYVE - MODERNUS IR ŠIUOLAIKINIS MENAS

Forma erdvėje. Suvokimo būdai. Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos patirtis

Jūratė Stauskaitė

Arvydas Baltrūnas

Linas Liandzbergis

Apie Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklą

Šiandieną ieškant atsakymo, kaip ir kur link naujame tūkstantmetyje vystysis pasaulis, vis dažniau pastebima, kad nūdienos žmogui svarbu ne kaupti žinias, bet jas panaudoti ir pritaikyti. Todėl nuostata ugdyti kūrybingą asmenybę tapo svarbia žinių visuomenės ugdymo prielaida. Ne informacijos kiekis, o gebėjimas tikslingai ir kūrybingai ta informacija pasinaudoti leidžia tikėtis sėkmės. Tai veiksmo būvis. Ambicingų ir rizikingų sumanymų įgyvendinimas – naujas reiškinys atsivėrusioje pasauliui, modernėjančioje Lietuvoje. Šiame procese tradicinį mokytojo ir mokinio santykį, paremtą žinių perdavimu ir priėmimu, keičia naujas, lankstus bendradarbiavimas, skatinantis grįžtamąjį ryšį tarp duodančiojo ir gaunančiojo. Mokymo procesas kinta, dabar svarbu ne tik suteikti mokiniams žinių, bet ir kviesti juos diskutuoti su mokytoju, t.y. skatinti mokinius turėti savo nuomonę ir sugebėti ją išreikšti bei apginti. Pedagoginė sistema atsinaujina, tampa atvira laikmečio pokyčiams, t.y. modernėja.

Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla yra pirmoji švietimo institucija Lietuvoje, įkurta iškart po Nepriklausomybės paskelbimo. Šią mokyklą sumanė ir 1991 metais įkūrė dailininkė Jūratė Stauskaitė. Ji iki šiol yra ir mokyklos siela, ir varomoji jėga. Mūsų mokykla drąsiai laužo reglamentuotas oficialiojo švietimo nuostatas. Pagrindinis mokyklos bruožas – nuostata, kad kūrybingumo kibirkštį jauno žmogaus sieloje gali įžiebti tik savitas, įdomus dailininkas. Taip radosi pagrindinis mokyklos principas: pritraukti į darbą su mokiniais skirtingų kartų ir pasaulėžiūrų aktyviai kuriančius dailininkus, bei nuolat atnaujinti kolektyvą, t.y. vengti mokymo proceso rutinos. Todėl mokyklos darbo programa paremta ne atskirų šiuolaikinės dailės proceso fragmentų, o margos, įvairių krypčių dailės programos pristatymu.

Kita mokyklos nuostata - mokymo proceso atvirumas. Svarbia mokymo priemone tampa pažintis su Vilniaus muziejų ekspozicijomis, naujausiomis šiuolaikinio meno parodomis, senosios ir moderniosios architektūros, skulptūros paminklais. Darbo metodo universalumą patvirtina ir mokyklos programos sąsajos su Skandinavijos dailės švietimo sistema.

Mes nesusitelkiame ties akademinėmis natūros studijomis. Pažinę naujojo objekto, žemės meno, akcijų, instaliacijų raiškos ypatumus, mokiniai akivaizdžiai pamato, kaip nyksta ribos tarp dailės šakų, ir netikėtai nustemba, kokia meniška mūsų kasdieninė aplinka, kiek joje esančių daiktų gali tapti iškalbingais meno kūrinais.

Dabar trumpai papasakosiu apie tuos užsėmimus mūsų mokykloje, kurių tikslas – supažindinti su tūriniu (trimačiu) objektu ir jo komponavimu erdvėje:

1. Formos suvokimas

2. Konceptuali skulptūra

3. Nuo medžio iki šiuolaikinės skulptūros

4. Instaliacija

5. Žemės menas

6. Akcija: Vilniaus skulptūros

1. Formos suvokimas

Pirmas užsiėmimas. “Aklas” piešimas

Prasmė ir esmė yra ne kur nors už daiktų, ji yra juose, ji – visur.

Hermann Hesse
 

Pabandysime daikto formą suvokti lytėjimu ir jausmu.

Mokiniai susodinami ir jiems užrišamos akys. Iš anksto paruošiami įvairių formų daiktai ar jų detalės, kurios būtų kuo sunkiau atpažįstamos liečiant rankomis (gali būti gipsinės galvos dalys, teatriniai atributai: senovinis žibintas ar nebenaudojamas ūkinis rakandas, abstraktūs skulptūriniai objektai ir pan.).

Kiekvienam į rankas įduodama po atskirą daiktą. Užrištomis akimis (ne daugiau kaip 5 – 6 min.) mokiniai liečia daiktus, stengdamiesi suvokti jų esmę (ar daiktas minkštas, ar kietas, malonus ar erzinantis, su kokiomis medžiagomis ar daiktais asocijuojasi). Reikėtų apčiuopti, kokia lytėjimu atpažinta daikto savybė ar forma svarbiausia – tai sukelia tam tikrą vaizdinį, bet nebūtinai konkretų (panašiai aklieji orientuojasi aplinkoje).

Akys atrišamos tik tuomet, kai daiktai paslepiami. Tada popieriaus lape anglimi ar pieštuku piešiame savo vaizduotės kūrinius, inspiruotus jutimo. Kai piešiniai užbaigti, visi “modeliai” atnešami į studiją ir padedami gerai matome vietoje. Vienas žaismingiausių pamokos momentų, kai bandoma juos “atspėti”. Dažnai pasitaiko netikėtų, juokingų formų, nieko bendra neturinčių su realybe, tačiau kažkokiu savotišku būdu ją primenančių. Atpažinti daiktai vėl piešiami.

Šįkart kiekvienas piešia savo daiktą iš natūros ir stengiasi kuo tiksliau jį perteikti. Baigus darbą, abu piešiniai gretinami ir aptariami. Palyginamieji piešiniai dažnai parodo, kad daikto “charakteris” kur kas esmingiau atskleidžiamas “aklo” piešimo metu, ypač jei iš tikro realaus daikto pavidalas buvo neatpažintas, o tik “pagauta” jo esmė. Atrandame paradoksalią tiesą – mūsų akys nėra pagrindinė sąlyga mokantis matyti.

Pamoka nepavyksta, jei daiktas “atpažįstamas” iš karto ir piešėjas jį iš atminties tik nukopijuoja. Todėl svarbu, kad piešiami daiktai prieš tai nebūtų žinomi ir matyti studijoje ar kitoje aplinkoje.

Antras užsiėmimas. Statinys iš daiktų.

Šiose pamokose svarbiausia suvokti, jog meno kūriniui atsirasti nebūtinos ypatingos medžiagos ar speciali aplinka. Pagrindinė sąlyga esi tu pats.

Pirmas būdas.

Mokykloje visada yra įvairių baldų ir daiktų. Mums reikės padaryti iš jų “skulptūrą”. Statinį – skulptūrą gali pradėti mokytojas ar kuris nors iš mokinių. Statinys, be kita ko, gali būti pradėtas dar prieš pamoką. Tai sukuria netikėtą nuotaiką, nustebina. Pavyzdžiui, gali būti neįprastu būdu sunertos kėdės ar kampu pastatytas stalas. Kiekvienas mokinys turi rasti studijoje daiktą, kuris, jo manymu, tinka prie jau esamų. Jei siūlomas daiktas “nelimpa”, kiti mokiniai gali siūlyti savo variantus. Per tam tikrą laiką sukonstruojamas netikėtas objektas. Jis neturi būti chaotiškas. Iš daiktų visumos po truputį lipdoma vieninga forma. Kai visi pripažįsta, jog darbas užbaigtas, bandoma sugalvoti pavadinimą. Jei grupė paslanki, turinti fantazijos, nuotaiką labai pagyvina šmaikštūs komentarai, pretenduojantys į menotyrinį vertinimą. Pamoką galėtų vainikuoti laisvi, improvizuoti piešiniai, visai “be taisyklių”, vaizduojantys ką tik sukurtą objektą. Tai įprasmina idėja – iš “nieko” galima padaryti “viską”.
 

Antras būdas.

Atskirose studijos vietose padedu įvairius atsitiktinius daiktus (tai gali būti lygintuvas, kaukolė, lempa, ąsotis, gipsinė galva, žaislas ir pan.). Žodžiu, patys paprasčiausi daiktai, visada esantys po ranka. Jie išdėliojami taip, kad būtų patogu juos iš visų pusių apžiūrėti. Atėję į užsiėmimą, mokiniai (nežinodami užduoties) laisvai pasirenka tuos, kurie juos sudomino. Tada siūlau sudėlioti kelis nedidelius objektus (iš 4 – 5 daiktų) tokiu pat principu, kaip buvo daromas kolektyvinis statinys – skulptūra; skirtumas tik tas, kad šiuo atveju atskiros mokinių grupės kuria kelis skirtingus “kamerinius” objektus. Baigti objektai apžiūrimi ir aptariami, o po to, kaip ir anksčiau, piešiami popieriuje, laisvai pasirenkant formatą ir priemones.

Šio pobūdžio užsiėmimai aktyvina meno studijų procesą ta prasme, kad mokinys į jį įtraukiamas kaip situacijos kūrėjas. Beje, tokios pratybos prieinamos visiems: nepriklausomai nuo amžiaus ir gabumų. “Kiekvienas gali būti menininku”,-skelbė Fluxus kūrėjas Jurgis Mačiūnas.

Statinius – skulptūras įdomu pasistatyti savo kieme, sode, mokyklos aikštelėje – visur, kur galima atrasti keistų ir dažnai nereikalingų daiktų.

2. Konceptuali skulptūra

Darbo priemonės: tualetinis popierius, viela, pagaliukai, klijai, guašas.

Būsimos pamokos temos pasirinkimą lemia įvairios aplinkybės. Su vyresniais vaikais mes dažnai aplankome įdomesnes dailės parodas. Šįkart apsilankėme parodoje Vilniaus šiuolaikinio meno centre. Joje buvo eksponuojama daug šiuolaikinių konceptualių skulptūrų iš įvairių medžiagų. Vienoje erdvėje buvo eksponuojama daug šiuolaikinių konceptualių skulptūrų iš įvairių medžiagų. Vienoje erdvėje buvo surinkti darbai, kuriuos vienijo naujas požiūris į mūsų aplinkos daiktus. Juose meninėmis priemonėmis buvo atskleistos netikėtos, paradoksalios tų daiktų savybės, kitas gyvenimas, žinomas daiktas įgaudavo kitą, naują prasmę. Argi ne įdomu, kad lagaminas gali būti akmeninis (Gediminas Urbonas, “Lagaminas”, 1991), stalas – drobinis (Darius Bastys, “Minkšti baldai”. 1994), lopšys – nupintas iš spygliuotos vielos (Artūras Raila, “Lopšys, garantuojantis pragmatišką infantilumą”, 1994). Tai paskatino ciklą užsiėmimų su vyresniais 9 – 12 metų vaikais skirti šiuolaikinės skulptūros temai.

Pradėjome nuo eskizų. Nepuolėme iš karto dirbti su patvaria medžiaga. Jeigu yra daug priemonių, vaikai iš karto puola kažką daryti, dar nežinodami, ką nori padaryti. Todėl dabar pirmiausia kiekvienas turėjo sugalvoti idėją (koncepciją) ir tik ją aptarus ir patvirtinus pradėti dirbti su medžiaga. Vaikai siūlė daug eskizų, kiekvienas nupiešė po 10 – 15 būsimos skulptūros projektų. Tada sekė kitas būsimos skulptūros atrankos etapas. Mes rinkome geriausius darbus aiškindamiesi ir diskutuodami tarpusavyje apie tai, kas yra koncepcija. Sutarėme, kad ji atspindi išankstinį idėjos sumanymą ir subrandinimą, t.y. tikslinį pasirinkimą, kaip įprastam daiktui suteikti naują, netikėtą prasmę. Kai kurie objektai ne pakeitė, o paneigė buvusią daikto funkciją. Štai skulptūrinis batelis tapo objektu su dygliais, į kurį negalima įkišti kojos. Pokalbių ir aptarimų metu atrinkome geriausią kiekvieno daikto idėją. Toliau aptarėme skulptūros formos proporcijas, dydžius. Stengėmės sutelkti dėmesį į formos dalykus, apriboti spalvas, nesudaryti galimybės objektus nuspalvinti. Po ilgų svarstymų, kokią galėtume pasirinkti būsimų skulptūrų medžiagą, nusprendėme, kad panaudojant tualetinį popierių galima modernizuoti papjė mašė techniką. Skulptūrų pagrindui ėmėme paprastus vielinius karkasus. Darbo eigoje tualetinio popieriaus, kaip skulptūros statybinės medžiagos, panaudojimas puikiai pasiteisino. Iš minkštos masės lengva nulipdyti subtilios formos detales. Darbo procesas buvo ilgas, truko 3 – 4 pamokas. Viską reikėjo daryti palaipsniui, duodant formai išdžiūti. Išdžiūvę skulptūriniai objektai įgavo nelabai patrauklią pilko purvo spalvą, todėl vaikai kai kurias skulptūros vietas nudažė baltais dažais, kurie turėjo padėti išryškinti erdvinės formos šviesokaitos kontrastą. Skulptūros buvo dažomos ne tolygiai, o dalimis, todėl balta spalva tūrinei formai ir faktūrai suteikė aiškumo. Be to, baltais dažais galima retušuoti formos modeliavimo netolygumus.

Pamokų ciklas, skirtas šiuolaikinei konceptualiai skulptūrai, svarbus ne tik kaip prasminė ir erdvinė kompozicijos įgūdžių ugdymo užduotis. Dirbant atkreipiamas dėmesys į sumanymų eskizus, jų atranką bei netikėtą galimybę kitaip pritaikyti įprastą medžiagą.

3. Nuo medžio iki šiuolaikinės skulptūros
Gamta ir joje gyvuojanti nesuskaičiuojama formų bei spalvų gausybė visais laikais buvo ne tik kūrybiškai mąstančio žmogaus įkvėpimo šaltinis, bet ir savotiškas idėjų bankas jo kūriniams atsirasti. Medis, kaip vienas (formos prasme) įdomiausių gamtos motyvų, - puikus objektas meno suvokimo ir struktūrinimo procese. Henri Matisse taip apibūdino savo santykį su medžiu: “Medis – tai visuma įspūdžių, kuriuos jis man daro. Tai yra objektas, keliantis mano sąmonėje ne tik medžio vaizdą, bet ir su juo susijusį jausmą. Aš nepajusčiau to jausmo tiksliai nukopijuodamas medį, vieną po kito nupiešdamas lapus…O susitapatinęs su juo galiu sukurti objektą, panašų į medį. Medžio ženklą.”

Pirma užduotis. Medis – skulptūra

Darbo priemonės: storesnio popieriaus lakštai (tinka rusvas vyniojamasis), sangvinas, anglis, pastelės.

Mokiniams patariama iš visų savo piešinėlių atsirinkti tuos, kurie, jų manymu, primena monumentalią skulptūrą. Užduoties metu piešiantieji turi kiek įmanoma apibendrinti, “nugenėti” pasirinktą medį iki skulptūrinio objekto, kad jis būtų kuo mažiau panašus į natūrą, bet, kita vertus, kiek galima išlaikytų konkretaus medžio formą. Piešti patartina minkštomis priemonėmis (anglis, sangvinas, pastelė, pieštukas), kuriomis lengviau pabrėžti apimtį. Tokiu būdu sukuriamas nuo pirminio medžio piešinio labai nutolęs darbas – skulptūros eskizas.

Baltų tradicijoje medis buvo ypač garbinamas. Tikėta, kad medis gyvena ir jaučia kaip žmogus: medžiai turi sielą, gali kalbėti, kenčia skausmą, medyje ar gėlėje įsikūnijęs miręs žmogus, tokį medį sužeidus teka kraujas. Medis laikytas kokios nors dievybės gyvenamąja vieta. Medžiuose apsigyvena arba atgailauja mirusiųjų vėlės.

Medžio temos plėtotės variantų yra begalė, nebūtina sustoti tik ties čia nurodytais. Medis gali virsti žmogum, gyvūnu, abstrakčiu objektu, t.y. – visai pakeisti savo formą ir tapti nauju objektu.

Antra užduotis. Nuo medžio iki žmogaus.

Šis ciklas pratęsia buvusius užsiėmimus ir tampa įvadu pažinčiai su naujuoju menu, specifine instaliacijos atmaina – gyvąja skulptūra bei fotokoliažu. Remiamės mintimi, kad medis, kaip “vienakojis, šimtarankis ir begalvis padaras”, yra vienas tinkamiausių vaizdinių sugrąžinant mokinius iš dvimačio piešinio į mums įprastą trimatę erdvę.

Toliau, remdamiesi sukurtais objektais (ar piešiniais), mokiniai juos “pakartoja” savo kūnais, t.y.”vaizduoja medį”. Kartais tai išsiplėtoja į “gyvąsias skulptūras”. Tokio pobūdžio užsiėmimuose reikia įveikti nepasitikėjimą, kiek kitaip pažvelgti į savo kūną, suvokti jį kaip priemonę idėjai atskleisti. Taigi pamokoje siekiama ne sukurti “gerą darbą”, o laužyti tabu bei suvokti meno raiškos galimybių įvairovę. Nufotografuoti kūnai – medžiai praverčia tolimesniam vaizduotės keliui: ant nuotraukų kopijų žaidžiama spalvomis, dėmėmis ir linijomis, kurios paverčia “medžius” fantastiškomis būtybėmis ar netikėtais vaizdiniais.

Medį gali pakeisti bet kuri kita gamtos forma: gėlės žiedas, krūmas, egzotiški augalai. Čia gali praversti bet kuris gamtos pažinimo vadovėlis ar enciklopedija. Gamtos formos iš esmės neišsemiamos ir kiekvienas mokytojas čia ras įkvėpimo nesibaigiančioms improvizacijoms.

4. Instaliacija
Kalbant apie šiuolaikinę skulptūrą, turbūt negalime nepaminėti ir instaliacijos, objekto, multiplio, akcijos, performanso ar trijų matavimų plastikos. Visos šios dailės, rūšys tarpusavyje susiję ir kartais viena nuo kitos neatsiejamos.

Norėčiau pristatyti mūsų mokyklos bandymus kurti instaliacinius kūrinius, kadangi tai labiausiai “architektūriška” rūšis, susijusi su erdvės problemomis, su konkrečios patalpos, o šiuo atveju lauko erdvės apvaldymu.

Dėstymo programa suskirstyta į dvi dalis: darbai, paremti asmenine patirtimi, ir darbai, paremti kultūriniu palikimu. Įžanginė dalis pagrįsta subjektyviais faktoriais: vaikų intuicija, patirtimi, logika ir mąstymu. Pradedama nuo vaikystės prisiminimų, aplankytų vietų fiksavimo, įvairiausių “dėliojimų”.

Remdamiesi paprasčiausiomis kaladėlių dėlionėmis, bandome iš elementarių daiktų padaryti tokius junginius, kurie keistų jų paskirtį. Pavyzdžiui, labai svarbūs tampa ne tik “geri”, bet ir “blogi” prisiminimai, neišsakytos mintys, slaptos svajonės – viskas dėliojama tam tikra tvarka. Siūloma ieškoti savitų išraiškos priemonių. Dažnai siūlau naudoti įvairios paskirties medžiagas – veltinį, plastmasę, lipnią juostą, visokias apšiltinimo medžiagas, polietileną, putoplastą, buities rakandus, organinį stiklą ir jomis formuoti pasakojimą apie save ar kokį įvykį, kuris labiausiai įstrigo į atmintį. Kadangi instaliacija susijusi su vieta, išdėstymu, kiekvienas turi susirasti labiausiai tinkamą eksponavimui erdvę. Iš pradžių visi mokiniai kuria vieną kūrinį, kurį privalo pakabinti, padėti, paguldyti ar pastatyti tinkamoje vietoje, sukurti jam specialų apšvietimą. Vėliau ieškome temos ir išraiškos priemonių, kurios tiksliausiai atskleistų idėją. Pavyzdžiui, mokinių surengtoje parodoje “Peršviečiami” buvo naudojamas polietilenas ir tapomi ženklai, simbolizuojantys permatomą daiktą, kūno, jausmo netvarumą. Kuriant darbus tema “Vaikystės lietus” naudojamos asmeninės mokinių gyvenimo nuotraukos. Vienos iliustruoja sėkmingus ir gerus įvykius, kitos kelia liūdnus prisiminimus. Klijuojame ant maišų tas nuotraukas, jų turinys ir nulemia maišo padėtį – vieni maišai keliami prie lubų ir tampa debesimis, kiti kabinami pažemėje ir atrodo kaip svarstis po kaklu.

Antrame etape – “Junginiai” – instaliacijos kuriamos remiantis objektyvesniais faktoriais: kultūriniu palikimu, socialine aplinka. Ar girdėti vėjo vargonai (V. Tarasovo instaliacija Šv. Kazimiero bažnyčioje), ar matyti, kaip auga žolė (paroda “Daugiakalbiai peizažai” Šiuolaikinio meno centre, 1996 – 1997), ką sako mums nematyti ženklai. Šiame etape svarbiausia mokėti panaudoti meno istorijos žinias, išmanyti tradicijas, papročius (ne tik lietuviškus), technologijas. Atsiranda dar vienas instaliacijos parametras – laiko trukmė.

Darbo priemonės: popierius, dažai, įvairios gamtinės, statybinės medžiagos, technologijos. Apimtis: nuo 10 iki 1000 cm.

Gamtoje daromi nedidelės apimties kūriniai iš sniego, lapų, medžio ar akmenų. Čia svarbu jų tarpusavio sąveika, deriniai, tekstūriniai ir faktūriniai sprendimai, jų išdėstymas erdvėje, tvermė ir trukmė (jei darbas sukurtas iš sniego ir smėlio). Skirtingai nuo žemės meno, instaliacijos kūriniai eksponuojami trumpą laiką. Paprastai naudojamos dirbtinės medžiagos, pakaitalai arba imitacijos: dažytu medžiu, gipsu, papjė mašė pakeičiama bronza; gipso, cemento, marmuro miltelių mišiniais – marmuras; stiklu – brangakmeniai ir pan. Imitacijos paplitusios ir profesionalioje dailėje, kartais suteikia kūriniui papildomos informacijos ir originalumo, o mokykloje su jomis labai patogu dirbti, jei nėra sąlygų lauke. Šiuose užsiėmimuose daugiausia dėmesio skiriama istorijos žinioms, gebėjimui jas gretinti. Pavyzdžiui, darant instaliaciją tema “Praėjimo nėra” kultūros istorijos nuotraukos buvo naudojamos kartu su mokinių autoportretais, tuo pažymint kiekvieno autoriaus požiūrį į vieną ar kitą kultūros laikotarpį. Tema “Archajiška” leido plačiai panaudoti skirtingų amžių kultūrinį palikimą, jungti kelias dailės rūšis ir net derinti skirtingos prigimties dalykus. Todėl siūloma kai kurias užduotis jungti kartu su muzika ar kitu garsu: miesto triukšmu, gamtos garsais, žmogaus kalba.

Palankiomis sąlygomis galima rekomenduoti sukurti videoinstaliacijas arba skaidrių projekcijas. Tam reikia numatyti tamsią erdvę, kur bus pristatomas kūrinys, dažniausiai palydimas įvairaus garsinio fono (pavyzdžiui, paroda “Sutemos”, ŠMC, 1998).

Šiame etape pristatomas multiplis, kaip galimybė veikti erdvę, naudojant pramonės elementus, juos dekoruojant ir tuo būdu keičiant. Pavyzdžiui, kūrinyje “Gamta dėžėje” popieriaus pramonėje sukurtos dėžės, kurios buvo vaikų dekoruotis ir vėliau nedidukėje erdvėje eksponuojamos kaip instaliacija.

Instaliacijos temą užbaigia “utopiniai” projektai. Tai dažniausiai nedidelio formato maketai arba fotomontažai. Didžiausias dėmesys skiriamas mokinių fantazijai, stengiamasi neapriboti jų galimybių, prašoma sukurti “neįmanomus projektus”. Utopinis mąstymas suteikia galimybę matyti pačias keisčiausias būsimo miesto vizijas. Pavyzdžiui, restoranas Neries upėje arba Salomėjos Nėries mokyklos fasadas.

Prie skulptūrinių projektų priskirtumėme ir kitą veiklos rūšį – tai miesto specialių vietų puošyba. Pavyzdžiui, objektais, skulptūrinėmis grupėmis tampa šiukšlių konteineriai arba vaikų žaidimų aikštelės. Tai tūrinių formų apipavidalinimas, kurį dekoruojant galima pakeisti jo formą. Visų pirma vaikams įdomu pertvarkyti savo erdvę. Pirmi bandymai atliekami namuose, kuriant mažosios plastikos kūrinėlius iš plastilino, popieriaus ir juos dažant. Tema vadinasi: “Privati erdvė”. Yra užduodamas klausimas: Ką mums reiškia senelių ar tėvų namai, kur ir koks mūsų “saugus” kampas” ? Kodėl mes norime jį puošti, puoselėti, kas jame privalo būti individualu? Stengiuosi atkreipti mokinių dėmesį į smulkiausias detales, kurios sudaro jaukią ir saugią visumą – intymią privačią erdvę. Iš pradžių supažindinu su kai kuriomis spalvų teorijomis (pvz.J.W.Goethe), smulkiąja plastika, dizaino estetika, apšvietimo galimybėmis. Siūlau iš pačių paprasčiausių daiktų ar medžiagų sukurti skulptūrėlę savo darbo stalui papuošti, ištapyti kvadratinį metrą savo kambario grindų ar ant paprasčiausios pliauskos nutapyti natiurmortą. Svarbiausia, kad vaikai išmoktų atidžiai stebėti savo aplinką ir ją puošti, gražinti, pertvarkyti, kad jų pasaulis būtų šiuolaikiškas, originalus ir “savas”.

Vėliau visos idėjos perkeliamos į visuomeninę erdvę. Pavyzdžiui, Vilniaus mokytojų namų vaikų žaidimų aikštelė, kuri iš esmės pakeitė savo “standartinį” pavidalą ir tapo vaikams patrauklesnė. Lazdynų mikrorajone vykusios akcijos metu buvo dekoruojami šiukšlių konteineriai, kurie kuriam tai laikui tapo iš toli šviečiančiais objektais ir puošmena.

Galiausiai tai labiausiai su skulptūra ryšį turintys 3 matavimų kūriniai iš atliekų, arba konkrečiomis šventėms ir progoms sukurti darbai. Pirmajai grupei priklauso jau nebe pirmą vasarą vykstantys meniniai projektai – tetrapako šventės…Įsimintina žirafa…

Specialioms šventėms ir progoms sukurtiems erdviniams kūriniams priskirtume projektą “Antano namas”. Tai iš didelių kartono plokščių sukurti inkilai žmonėms. Jie buvo kabinami ant iš bambukų ir popieriaus pagamintų stulpų. Tai nebūtinai grandioziniai projektai, užtenka įdomiai nudažyto stulpo, pertvarkytos klombos. Svarbiausia, kad kūrinys atitiktų tos šventės nuotaiką ir dvasią.

5. Žemės (aplinkos) menas

Šių dailės užsiėmimų tikslas – suteikti mokiniams progą pamatyti ir patirti, kad dailės kūrinys gali būti kuriamas ne tik įprastomis priemonėmis (teptukai, dažai, popierius ir pan.), bet ir naudojant gana neįprastas medžiagas: žolę, žemę, vandenį, smėlį, gėles, akmenis ir kt. Tokie kūriniai – lyg ir žemės menas, lyg ir ne, kaip, beje, ir dauguma kitų XX a. pabaigoje atsiradusių menui priskiriamų darbų, todėl vienas iš kitų tikslų ir yra supažindinti jaunimą su naujuoju menu.

Stengiamės, kad darbas vyktų ne įprastoje vietoje. Todėl geriausia savaitgaliui išvažiuoti į kaimą arba dirbti vasaros praktikos metu. Darbų temas sugalvojame universalias, talpias, kurias būtų galima įvairiai interpretuoti.

Pirmiausia visada smulkiai aptariame temą. Kuo smulkiau nagrinėji temą, tuo individualesnius darbus galima atlikti. Vėliau kiekvienam pasirinkus, ką jis darys, labai svarbu susirasti vietą, kur darbas bus įgyvendintas. Kartais tam sugaištama daug laiko. Kiekvienas dirba atskirtai, kartais (jei nori) konsultuojasi su dėstytoju, ypač dėl techninių dalykų. Darbą pabaigus svarbu jį aptarti. Čia dalyvauja ir reiškia savo nuomonę visi. Kartais mokiniai taip prisiriša prie savo darbo, kad nuolat bėga pasižiūrėti, kaip jis “gyvena”, keičiasi, ir labai liūdi jį palikdami.

Labirintas. Pradžioje kalbame apie labirintus graikų mituose, ornamentinius labirintus viduramžių katedrų grindyse, angliškų parkų labirintus. Aptariame pačią labirinto esmę – kas tai yra, kur jis veda, ar jis turi pabaigą ir ar galima iš jo išeiti. Bandome prisiminti pavyzdžių iš literatūros (Borhes, Cortasaar, Ecco), psichologinius labirintus, kai žmogus paskęsta savo problemose ir neranda išeities, kai pasiklystame miške ar didelėje parduotuvėje ir nerandame išėjimo. Šiuo klausimu daug diskutuojame ir pateikiame labai daug įvairių pavyzdžių, atsiminimų iš vaikystės. Prisimename matytus filmus, kai herojus pasiklysta tam tikrame savo sukurtame ar iš tikrųjų egzistuojančiame labirinte (pgl. A. Tarkovskio filmą “Stalkeris”). Ieškome pavyzdžių pasakose, kai herojus barsto baltus akmenėlius, kad surastų kelią atgal.

Darbai pagal dzenbudistinę poeziją (Basio). Rėmėmės budistine kinų ir japonų poezija. Lektorė iš Lietuvos budizmo centro supažindino su budizmo filosofija ir praktika. Net pasikvietėme muzikantus, atliekančius senąją Indijos muziką, susipažinome su įvairiais muzikos instrumentais, ritmo, pauzių reikšme, filosofijos, muzikos ir dailės ryšiais. Dirbome žiemą Labanoro girioje. Pagrindinės medžiagos buvo sniegas, ledas, medis.

Vanduo, judėjimas. Dirbome pavasarį kaime, akcentavome gamtos pabudimą, atsinaujinimą, stengėmės panaudoti patvinusios upės tėkmę, sausus lapus, žoles.

Burtai, apžavai. Tai vasaros praktikos tema. Nagrinėjome burtų paskirtį, gilinomės, kokią jie atlieka funkciją, nuo ko saugo. Domėjomės afrikiečių ritualinėmis kaukėmis ir šokiais, apsisaugojimo nuo dvasių ir jų garbinimo būdais, šamanizmu, pagoniškais tikėjimais. Dirbome prie upės, prie ežero, miške, laukuose; čia puikiai pasitarnavo paprastos žolės, gėlės, įvairiaspalviai lapai, šermukšnių uogos, viksvos ir netgi vabalėliai.

Žemės menui kurti naudojama visa tai, kas randama gamtoje, kur vyksta darbas. Gali tekti panaudoti peilį, žirkles, kastuvą, virvę, kopėčias, priklausomai nuo sumanymo. Stengiamasi naudoti tik organines medžiagas, neteršti gamtos. Spalvinti darbą galima uogomis, kreida, moliu, anglimi ir pan. Darbų trukmė pasirinktinė; temas galima susiaurinti arba išplėsti, daryti vieną darbą per dieną arba daug darbų ta pačia tema. Užsiėmimai tinka bet kokio amžiaus jaunimui, taip pat jie patinka vaikams, ir suaugusiems.

Žydrės pasakojimas: “Kojos nemaloniai klimpo pažliugusion žemėn. Dar dulkė nusmurgęs lietus. Niekaip negalėjau įsivaizduoti skaidrių Basio trieilių, atsispindinčių toj niaurybėj. Ir jokių prošvaisčių, kol priėjau pelkę. O ji, galvojat, ne pokštininkė? Pridengusi mat savo raizgią nekaltybę dviem sluoksniais, tarp kurių vanduo. Be to, ten augančios žolės nespėjo emigruoti vėlyvą rudenį su paukščiais, tai šaltis, daug nesiterliojęs, mostelėjo lazdele ir krenkštelėjo “sustok, akimirka, galbūt žavinga”. Ir visos skirtingiausių nuotaikų bei likimų savininkės nedvejodamos sustingo. Kol aš ieškojau savo mąstytuvėje mintelių darbams, ledas netikėtai trekštelėjo ir ledo luitas kilstelėjo sparną. Tai štai kaip, mano darbas tarsi numetęs naštą kilo iš dugno. Tada pririnkau keisčiausių ledo lyčių ir prikaišiojau tan pačian ledan. Jos suspindo saulėj taip rudeniškai prigesusios, nutykusios, kad regėjos jos man kaip tos liūdnos žuvų akys iš Basio trieilio…”

Kitos užduotys:

o Medis, pasaulio medis;

o Kontrastai
 

6. Akcija: Vilniaus skulptūros
 

Tikslas – supažindinti vaikus su Vilniaus istorija, savita architektūra, skulptūromis. Akcijai ruošiamasi tiek teatro studijoje, tiek dailės pamokose.

Pirmas užsiėmimas. Ekskursija, skirta susipažinti su Vilniaus miesto architektūriniais ansambliais, skulptūromis. Aptariamas skulptūrų stilius, detalės, autorius, sukūrimo metai ir to meto aplinka. Skulptūras vaikai piešia arba fotografuoja patys.

Antras užsiėmimas. Piešinių ir fotografijų analizė atkreipiant dėmesį į būdingiausius plastinius skulptūrų bruožus. Mokiniai bando kiekvieną skulptūrą pavaizduoti kūno judesiais, plastika, veido išraiška, gestais. “Pjedestalas” taip pat turi reikšmės, todėl sukonstruojamas iš studijoje esančių kėdžių, dėžių, molbertų ir pan. Visi moksleiviai aptaria draugų pastangas, kartu su mokytoja analizuoja, pataria, pataiso – lygindami su autentiška medžiaga (nuotraukomis). Šiame kūrimo etape dažnai paaiškėja, jog “skulptūroms” trūksta detalių. Pavyzdžiui, vaizduojant Juozo Mikėno “Kregždes” pritrūksta “kregždžių”, skulptūrinei Žaliojo tilto kompozicijai “Kolūkiečiai” – rugių pėdo ir t.t. Todėl patys vaikai čia pat “gamina” detales iš popieriaus, vielos, atraižų.

Pagrindinis šio užsiėmimo tikslas – pasitikėti savo fantazija, ieškoti autentiškų medžiagų, išnaudoti viską, ką gali surasti savo studijoje, mokykloje, namuose ar kiemo pašaliuose. Baigiamajame etape atrenkamos labiausiai pavykusios kompozicijos, repetuojamas jų IŠRAIŠKINGUMAS.

Užsiėmimo kulminacija – meninės akcijos “Vilniaus skulptūros” premjera dalyvaujant žiūrovams. Dailės mokyklos vaikai Mokytojų namų kiemelyje kreidelėmis išpiešia gatves. “Skulptūros” suranda savo vietas gatvių sankryžose, aikštėse. Vėliau vyksta atpažinimo žaidimas. Gyvosios “skulptūros” atpažįstamos susirinkusiems gyvai reaguojant ir replikuojant. Vienas žaismingiausių momentų – kai į veiksmą įtraukiami žiūrovai (tėvai, svečiai, draugai). Kiekvienas jų gali tapti kokia nors Vilniaus miesto skulptūra.

Šio užsiėmimo esmė – ilgalaikis ir tikslingas pasirengimas. Tai nėra žaidimas dėl žaidimo. Šiuo atveju skulptūros studijos derinamos su žaidimu ir todėl vaikų įsisavinamos su noru ir kūrybiškai. Užfiksuotos fotografijose ir vaizdajuostėse autentiškos ir improvizuotos skulptūros lieka mokyklos ir vaikų asmeniniuose albumuose ir vėliau gali pasitarnauti netradicinėms meno istorijos studijoms. Įtraukti žiūrovus į veiksmą – tai būdas atkreipti vilniečių dėmesį į savo įstabaus miesto istorines ir vizualines vertybes. Tą gali daryti kiekvieno miesto ar kaimo vaikai, tokiu žaismingu būdu galbūt atrasiantys savitus ir nepakartojamus savo namus.

Plačiau apie Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklą: www.dailesmokykla.lt

Kiti konferencijos pranešimai

Atgal į pradžią.