Massimo Ghiotti

MASSIMO GHIOTTI

Italų skulptoriaus Massimo Ghiotti darbai atkeliauja į Europos skulptūrų parką iškart po Lietuvos prisijungimo prie Europos Sąjungos – ir tai savaip simboliška. Prieš dešimt metų fantastiškai atrodžiusi idėja paversti geografinį Europos centrą skirtingų kultūrų susitikimo centru tampa realybe. Sienų nepaisanti meno erdvė tiesiogine prasme tapo bendra Europos erdve. Garsaus Italijos menininko paroda yra pirmas intensyvėjančių kultūrinių mainų naujoje erdvėje ženklas.

Nors Massimo Ghiotti skulptūros nėra pritaikytos konkrečiai vietai, tačiau kiekviena nauja ekspozicijų erdvė pasiūlo skirtingus interpretacijų kontekstus. Pierre Restany lygino Ghiotti skulptūras su Tinguely, Arman, Cezar, Pascali, Panamarenko ir kitų menininkų darbais – pažymėdamas individualią ir su niekuo nesupainiojamą Ghiotti meninę poziciją. Ją Restany apibūdino kaip “poindustrinį humanizmą” – personalizuoti mechanizmai ne gąsdina iracionalia jėga, bet grąžina tikėjimą proto galiomis ir mąstymo pergale prieš laiką. Dabar atsirado galimybė palyginti, kaip humaniška Ghiotti mechanizmų estetika funkcionuoja didžiųjų Europos parko skulptūrų ir Lietuvos viešojo meno kontekste.

Massimo Ghiotti savo skulptūroms naudoja ne šiaip industrines medžiagas, bet konkrečias konstrukcijų detales, dažniausiai turinčias potencialią judėjimo galimybę – spyruokles, stūmoklius, krano žnyples. Tačiau judėjimas jam svarbus ne vietos pakeitimo prasme, o jėgos – traukos ir stūmimo. Šiuo požiūriu Ghiotti darbai artimiausi čekų skulptoriaus Alešo Vesely plieniniam namui ant spyruoklių. Tačiau bematant išryškėja ir meninio mąstymo skirtumai – Ghiotti nekuria vidinių ir išorinių erdvių, jo skulptūrų jėgai pajusti nereikalingas žmogaus kūnas. Jis nebando sugundyti žiūrovą netikėta patirtimi, įtraukti į pasiūlytą žaidimą. Nebent tas žaidimas būtų loginis, reikalaujantis gero fizikos dėsnių išmanymo. Ghiotti konstruoja skulptūras kaip sakinius, kaip tezę ir antitezę, ieškodamas tobulos jų sintezės. Pusiausvyra jam – magiška techninių elementų ir vidinės būsenos darna. Šiuo požiūriu Ghiotti yra artimesnis didiesiems Renesanso skulptoriams ir architektams.

Ghiotti taip sudėlioja metalinius konstrukcijų elementus, kad žiūrovas pasijunta stebįs įtemptą erdvinį trilerį. Puikus pavyzdys – skulptūra “Exacta”, kur į geležinio kvadratinio rėmo kampus remiasi įstrižai sumontuotos spyruoklės. Kaip džinas butelyje įkalinta stūmos jėga palaikoma keturiais varžtais ir supriešintų elementų spaudimu. Toks mechaninių jėgų tramdytojas Europos parke yra amerikiečių skulptorius Jon Barlow Hudson, kurio molekulę primenanti milžiniška skulptūra “Debesų rankos” laiko ore keliatonius granito luitus. Vis dėlto ir su šio menininko darbais Ghiotti sieja tik įtampos pažabojimas ir vidinis dramatizmas. Tačiau menininkų tikslai ir kuriamas įspūdis skirtingi. Hudsonas galynėjasi su gamta, bandydamas nugalėti žemės trauką ir nustebinti žiūrovą “neįmanomu” (kaip tokia menka plieno detalė gali išlaikyti ore du milžiniškus akmens luitus?!). Ghiotti nebando nugalėti gamtos jėgas – tik suintensyvinti jų veikimą. Parodyti it kultūristo kūną įtemptus mechanizmų “raumenis”. Gamtos ir kultūros, kūno ir mechanizmo opozicija jam neaktuali. Rinkdamasis industrines medžiagas jis pabrėžtinai lieka kultūros pusėje ir studijuoja mechanizmų anatomiją. O ji ne taip jau smarkiai skiriasi nuo žmogaus – ir tai yra didžiausias “postindustrinio humanizmo” privalumas.

Tačiau nepaisant tokio kone antikinio santykio su supančia aplinka (kai žmogus vis dar išlieka svarbiausias visų daiktų matas, o ne virtuali šmėkla) Ghiotti mėgsta iššūkius. Ne tiek mastelio, kiek daikto transformacijos prasme. Milžiniški krano gniaužtai sukimba vienas su kitu (“Grande sigillo”) kaip didelis krabas su daugybe aštrių žnyplių. Tačiau ši asociacija iš tiesų tolima menininko mąstymui. Skirtingai nuo Europos parke eksponuojamų padidintų Denniso Oppenheimo daiktų, Ghiotti skulptūros nėra metaforiškos. Tai nėra ironiška vartotojų visuomenės kritika (pasviręs namelis ant lingių ar vandens sklidinas krėslas-baseinas). Paradoksalus Oppenheimo mąstymas sulaukia rimtos antitezės – ir žiūrovui belieka laukti, kokią tiesą atskleis dviejų skulptūros milžinų pokalbis.

Ghiotti nekuria objektų ex nihilo – tačiau jo “įrankių” rinkinys suaudrins ne vieno menininko (ir ne tik) vaizduotę. O gal atvirkščiai – padės sutramdyti pernelyg įsisiautėjusius kūrybos demonus? Juk daugumos įtempimo galią demonstruojančių Ghiotti skulptūrų pagrindas – tvirtas rėmas.

Laima Kreivytė, 2004

Kitos Naujienos

Atgal į pradžią.