MUZIEJUS GAMTOJE | MUZIEJAUS LANKYMAS | NAUJIENOS | ATRADIMŲ ERDVĖ | SKULPTŪRA IŠ TV | EDUKACIJA | KONFERENCIJŲ SALĖS | RENGINIŲ GALIMYBĖS | RESTORANAS | KNYGOS IR SUVENYRAI | PAŠTAS | SERTIFIKATAS | RĖMĖJAI | ISTORIJA | STRAIPSNIAI

Galima išdidinti

Gintaras Karosas. Vieta

 

 

VIETA

 

Gintaro Karoso landšafto kūrinys

Vieta – tai abstrakčios erdvės bandymas įgauti konkretų pavidalą. Jokių aiškių kontūrų neturinti erdvė tįsta tarp kūnų, išsigaubdama pagal jų formas kaip negatyvas. Kai sakome „vieta“, dažniausiai turime galvoje konkrečią vietą – tašką žemėlapyje, miesto aikštę, savą kambarį. Vietą galima nustatyti įvairiais prietaisais, užrašyti jos koordinates, aukštį virš jūros lygio, atstumą nuo kitų objektų, pagaliau adresą. Nepažymėta vieta ištirpsta formų gausybėje ir tampa anonimiška erdvinio tinklo dalimi.

Naujausia Gintaro Karoso skulptūra vadinasi tiesiog „Vieta“. Kodėl ne „Kolonos“ ar „Keturi stulpai“ – gali susidomėti atvykėlis. Čia ir prasidėtų kelionė šiuolaikinės skulptūros vingiais. Mat skulptūra dabar reiškia kur kas daugiau už trimatę formą erdvėje. Ir įdomiausia dažnai yra ne skulptūros forma, o jos prasminiai ir estetiniai ryšiai su aplinka ir kitais objektais. Todėl kalbant apie šiuolaikines instaliacijas ir vietos specifikos kūrinius dažnai sunku nustatyti, kur baigiasi menas ir prasideda gyvenimas. Bet ar tikslinga griežtai apibrėžti kūrinio ribas?

Kuriant šią skulptūrą svarbiausia buvo vietos parinkimas, formavimas ir žymėjimas. Skulptorius atidžiai įsiklausė į aplinką, išryškino reljefo ypatumus. Šaltinėta dauba paversta nedideliu tvenkiniu, kurio vanduo teka žemyn, „akmenų upės“ – lauko riedulių grandinės – link. Pasitelkęs akmenis ir vandenį Karosas suintensyvina peizažo bangavimą. Laisvai plaukiančioms horizontalėms čia pat suteikiamas griežtas vertikalių ritmas – į dangų kyla keturi degančio raudonumo stulpai. Aštuonių metrų aukščio surūdijusio plieno kolonos kontrastingai šviečia žalios lapijos fone. Galima būtų ieškoti vaizdingų metaforų ir simbolinių prasmių, bet taip nutoltume nuo vietos. Juk pirmiausia šie pabrėžtinai minimalistiniai stulpai yra riboženklai, žymintys teritoriją – panašiai kaip optiniai prietaisai ar kompiuterio programos kampainiais įrėmina pasirinktą vietą.

Tačiau ir tyrinėtojai, ir snaiperiai dažniausiai žiūri ne į vietą. Jie taikosi į toje vietoje pažymėtą objektą. Šiuo atveju taikytis tarsi nėra į ką – ilgaamžiai stulpai saugo tuštumą. Tai kur vis dėlto yra ši „Vieta“? Vilniuje, Europos parke, abipus plieninių stulpų – čia, kur dabar stovite.

Laima Kreivytė, 2003

 

Kitos naujienos

Apie Gintarą Karosą

Atgal į pradžią.