Meno kūrinių atviroje erdvėje išsaugojimas: nuo diskusijų iki praktikos

2009 m. rugsėjo 3 d. Europos parke įvyko seminaras „Meno kūrinių atviroje erdvėje išsaugojimas: nuo diskusijų iki praktikos“

Seminarą pradėjo Kultūros paveldo departamento darbuotoja menotyrininkė Dalia Krūminienė apžvelgdama paminklosaugos reikšmę bei problemas

Restauravimo technologė Dr. Nijolė Angelė Rauckienė kalbėjo apie metalo kūrinių priežiūrą po atviru dangumi

Restauravimo technologė Elvyra Veronika Telksnienė iš Kultūros paveldo centro kalbėjo apie betono kūrinių priežiūrą

Savo patirtimi restauruojant eksponatus atvirose erdvėse pasidalino Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotoja restauravimui Gražina Gleiznienė ir Lietuvos liaudies buities muziejaus restauravimo ir konservavimo skyriaus vedėja Janina Ditauskienė

Europos parko vadovas Gintaras Karosas apžvelgė muziejaus po atviru dangumi meno kūrinių ir medžiagų, iš kurių jie padaryti, įvairovę, šiuo metu naudojamus jų priežiūros metodus, taip pat su kokiomis problemomis jas prižiūrint teko susidurti muziejaus gyvavimo laikotarpiu

Meno kūrinių atviroje erdvėje išsaugojimas: nuo diskusijų iki praktikos

2009 m. rugsėjo 3 d. Europos parke įvyko seminaras „Meno kūrinių atviroje erdvėje išsaugojimas: nuo diskusijų iki praktikos“. Jo tikslas – spręsti meno kūrinių atvirose erdvėse išsaugojimo problemas, jungiant įvairių specialistų žinias ir patirtį. Kokių imtis priemonių siekiant padidinti po atviru dangumi eksponuojamų skulptūrų ilgaamžiškumą, atsparumą neigiamam aplinkos poveikiui, identifikuoti tinkamiausius restauravimo būdus. Projektą iš dalies finansuoja Kultūros rėmimo fondas.

Seminare dalyvavo: Dalia Krūminienė iš Kultūros paveldo departamento, Elvyra Veronika Telksnienė iš Kultūros paveldo centro, restauravimo technologė dr. Nijolė Angelė Rauckienė, Janina Ditauskienė ir Nijolė Jakuškienė iš Lietuvos liaudies buities muziejaus, Gražina Gleiznienė iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, skulptorius Marius Būda, Rolandas Miškinis ir Gintaras Jauniškis iš UAB „Almarūno prekyba“, kiti svečiai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direkcijos.

Seminare pirmoji pasisakė Dalia Krūminienė iš Kultūros paveldo departamento. Iš pradžių ji bendrais bruožais apžvelgė paminklosaugos institucijų atsiradimą ir plėtrą Europoje bei Lietuvoje, aptarė paminklosaugos reikšmę bei problemas, su kuriomis ji susiduria ir kurias sprendžia. Paminklinių skulptūrų tyrimo, restauravimo ir konservavimo darbai – labai sudėtingas procesas. Ypač svarbūs čia yra medžiagų suderinamumas ir restauravimo proceso grįžtamumas. Pasak D. Krūminienės, kasmet Kultūros paveldo departamentas skiria nemažai lėšų atskirų skulptūrinių paminklų tvarkymo darbams. Pranešėja pademonstravo skaidres ir smulkiai papasakojo, kaip buvo restauruoti gana gerai visiems žinomi objektai, tokie kaip Bernardinų bažnyčios XVI a. altorius, Jūžintų koplytėlė, kritinės būklės Varnių bažnyčios altorius, Liškiavos bažnyčia, Skaistgirio bažnyčios skulptūrėlės, neogotikinės Švėkšnos bažnyčios didysis altorius. Visam šios bažnyčios pastatui teko atlikti trijų dienų fumigaciją, t. y. naikinti patalpų parazitus fumigantais. Tai, anot lektorės, labai išgąsdino tenykščius gyventojus.

Vieni sunkiausių, D. Krūminienės teigimu, yra metalo restauravimo darbai. Tokie buvo atlikti sudėtingos konstrukcijos Rokiškio bažnyčios pagrindiniams vartams. Vartai sudaryti iš labai daug detalių, ne suvirintų tarpusavyje, bet mechaniškai sujungtų ir sukniedytų. Detales reikėjo išrinkti, restauruoti ir vėl iš naujo sudėti. Apie vartų restauravimo procesą taip pat papasakojo kita seminaro dalyvė, restauratorė technologė dr. Nijolė Angelė Rauckienė.

Tuskulėnų dvaras – visai sutvarkytas pastatas, restauruotas pagal išlikusią ikonografinę medžiagą, istorines nuotraukas ir vadovaujantis archeologiniais, architektūriniais ir polichrominiais tyrimais. Kadangi dvaro skulptūrų neišliko, jas atkuriant vadovautasi ikonografiniais šaltiniais, taip pat XVIII–XIX a. pradžios prancūzų architekto J. N. L. Durand’o darbais. Skulptūras atkuriant dalyvavo ir skulptorius restauratorius, vienas iš seminaro dalyvių Marius Būda.

Šiuo metu Kultūros paveldo departamentas daug dėmesio skiria Vinco Svirskio kryžių restauravimui ir konservavimui. Kai kurie jo kryžiai sugrąžinami į tą pačią vietą, iš kur buvo paimti, o kita dalis laikoma uždarose patalpose, taip išvengiant tiesioginio neigiamo aplinkos poveikio ir užtikrinant jų ilgaamžiškumą. Vėliau kalbėjo ir savo patirtimi dalinosi skulptorius restauratorius Marius Būda. Jis yra atkūręs jau minėto Tuskulėnų dvaro Vilniuje frontono skulptūras, vieną po avarijos Vilniuje, Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje, nuverstą atlantą. Tiek Tuskulėnų dvaro skulptūrų, tiek atlanto atkūrimui buvo panaudota šiuolaikinė medžiaga – poliesterinė derva. Kadangi ši medžiaga nauja, tai, pasak M. Būdos, sunku numatyti galutinį rezultatą. Taip pat Marius nuodugniai supažindino su visa Tuskulėnų dvaro skulptūrų atkūrimo eiga.

Kita seminaro dalyvė dr. Nijolė Angelė Rauckienė, restauravimo technologė bei LR restauratorių sąjungos narė, kalbėjo apie metalinių paminklų priežiūrą po atviru dangumi. Visų pirma, imantis bet kokio metalo restauravimo, pirmiausia reikia atlikti tyrimus, nustatyti metalo „prigimtį“. Europos parke eksponatai yra sukurti iš kelių rūšių metalo: geležies, bronzos, nerūdijančio plieno ir aliuminio. Labiausiai atmosferos sąlygoms neatspari geležis. Nuo metalo priklauso ir meno kūrinio ilgaamžiškumas, ir kuo geriau mes jį pažįstame, tuo tikslesnes apsaugos technologijas galime pritaikyti. Metalą reikia apsaugoti nuo deguonies, nuo kritulių. Todėl danga, kuria padengiamas metalas, pasak N. A. Rauckienės, turi būti „nekvėpuojanti“, t. y. nepraleidžianti oro, kitaip nei medžio dangos, kurios gali būti parinktos ir pusiau „kvėpuojančios“.

Per diskusiją restauravimo technologė išsamiai papasakojo smulkių ir stambių gabaritinių meno kūrinių restauravimo-konservavimo ypatumus. Pabrėžė, kaip svarbu parinkti naudojamas medžiagas, o jas turėtume naudoti vieno gamintojo, antraip užuot sustabdę koroziją galime sukelti dar papildomą. Taip pat turime naudoti specialiai konkrečiam metalui pritaikytus gruntus ir dažus. Metalas reikalauja priežiūros. Vos pastebėjus pirmus jo pažeidimus, reikia skubiai pašalinti nuo paviršių korozijos židinius ir gerai tą vietą išvalyti. Pasak pranešėjos, rūdys mėgsta plisti. „Apsauga yra ilgaamžiškumo garantas, ir kruopštus darbas taip pat. Jūsų objektai yra dideli, į voneles turbūt vargiai ar tilps. Manyčiau, turėtumėte pritraukti į savo konsultantų būrį technologą, jis nuolat žiūrėtų, ką ir kur reikia padaryti“, – galiausiai patarė Europos parkui dr. Nijolė Angelė Rauckienė.

Kadangi Europos parke yra nemažai meno kūrinių, sukurtų iš betono, restauravimo technologė Elvyra Veronika Telksnienė iš Kultūros paveldo centro kalbėjo apie betono paminklų priežiūrą. Pasak lektorės, apie metalą, medį ir akmenį turime pakankamai žinių, o apie betoną išmanome kur kas mažiau. Restauravimo technologė pristatė betono atsiradimo istoriją ir apžvelgė jo įvairovę atsižvelgiant į jo sudėtį.

Klimato kaita, oro užterštumas, rūgštūs lietūs, druskos, kerpės, samanos, mikrogrybai ir t. t., – visa tai pagreitina betono irimą. Didelės įtakos turi ir drėgmė. Mat pavėsyje esantys meno kūriniai greičiau irs nei esantys saulėtoje ir sausesnėje terpėje. Drėgnoje terpėje greičiau vystosi samanos ir kerpės, jos savo šaknelėmis ardo betoninį paviršių. Bet labiausiai betoną ardo rūdijantys konstrukciniai karkasai.

Iš pradžių turime įvertinti, kas labiausiai kenkia betoniniam paminklui. Atliekami tyrimai, pagal kuriuos parenkama tolesnė restauravimo-konservavimo technologinė schema. Pirmiausia, pasak E. V. Telksnienės, reikia sutvarkyti aplinką, kad neatsirastų biologinė korozija. Vėliau pašalinami nešvarumai, plaunama vandeniu arba cheminėmis priemonėmis. Lektorė smulkiai papasakojo tolesnę betono paminklo restauravimo ir konservavimo darbų seką.

E. V. Telksnienės teigimu, „pagrindinės paminklosauginės nuostatos, į kurias reikia atkreipti dėmesį, tai autentiškumo saugojimas ir istorinio daugiasluoksniškumo eksponavimas“. Autentiškumo išlaikymas – tai pirminės medžiagos, atlikimo technikos bei paviršiaus išpildymo išsaugojimas. Istorinio daugiasluoksniškumo eksponavimas – tai paminklo istorijos demonstravimas, parodymas, kaip keitėsi paminklo viršutinis sluoksnis laikui bėgant. Pasak E. V. Telksnienės, reikia išsaugoti kuo daugiau autentiškos medžiagos. Kaip ir prieš tai kalbėjusios pranešėjos, E. V. Telksnienė atkreipė dėmesį į medžiagų suderinamumo svarbą.

Priežiūra ir kontrolė turi būti paremta tyrimais. Restauravimo-konservavimo darbų operacijose, lektorės teigimu, yra ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Kiekvienu atveju reiktų atsižvelgti į tai, ką laimime ir ką prarandame. Teigiama tai, kad paminklas tampa estetiškesnis, geriau apsaugotas. Neigiama – valant panaikinami laiko ženklai, „ištrinama“ paminklo istorija.

E. V. Telksnienė nurodė, kas svarbiausia tvarkant paminklus: šalinami destrukcijos nešėjai, nusėdę nešvarumai, biologinės korozijos pagrindai ir sumažinamas neigiamas drėgmės poveikis. Pasak jos, daugiausia dėmesio reikėtų skirti netiesioginėms apsaugos priemonėms, t. y. aplinkos sutvarkymui: tai medžių retinimas, šakų pašalinimas šalia paminklų, kontaktų zonos sutvarkymas, pamatų hermetizacija ir t. t. Taip pat labai svarbu nuolat prižiūrėti paminklą, šalinti sniegą, valyti nešvarumus ir dulkes. „Visuomet reikia pasirinkti, ką mes labiau vertiname, – ar estetiką, ar išsaugojimą“, – tokia pastaba užbaigė savo pranešimą E. V. Telksnienė.

Gražina Gleiznienė iš Lietuvos nacionalinio muziejaus akcentavo tai, kad tarp aplinkos ir daikto visuomet nusistovi pusiausvyra. Todėl nereikia bijoti korozijos, reikia tik išsiaiškinti, kokio ji pobūdžio, ar tikrai kenkia kūriniui. Nėra gerai išardyti natūraliai susidariusią pusiausvyrą, nes tada korozija labai paspartėja. Eksponatams po atviru dangumi sąlygas diktuoja aplinka, bet „lauko objektai prisitaiko prie bet kokios aplinkos, kaip ir žmogus“, – pabrėžė G. Gleiznienė. Lietuvos nacionalinis muziejus šiuo metu labiausiai propaguoja prevencinį eksponatų restauravimą. Pasak lektorės, reikia neskubėti kištis; kaip rodo ilgametė praktika, kuo mažesnė intervencija, tuo daiktui sveikiau.

Medienos apsaugos ir impregnavimo medžiagas seminare pristatė UAB „Almarūno prekyba“, jai atstovavo Rolandas Miškinis ir Gintaras Jauniškis. Diskusijos centre atsidūrė tokios temos kaip samanų, pelėsio, pelėsinio grybo naikinimas nenaudojant cheminių medžiagų, veikiant užkratus biologiškai, akmeninių, medinių paviršių valymas, impregnavimas ir konservavimas, medienos sendinimas ir pan. R. Miškinis ir G. Jauniškis pristatė savo įmonės produkcijos ypatumus ir paskirtį.

Lietuvių liaudies buities muziejus susiduria su medinių eksponatų ir pamatų išsaugojimo problemomis. Už restauravimą tame muziejuje atsakinga Janina Ditauskienė nuodugniai pristatė muziejuje vykdytus ir vykdomus medinių objektų konservavimo-restauravimo darbus. Apžvelgė skirtingų medienos rūšių apsaugos ypatumus. Skirtingai medienai naudojami skirtingi apsaugos metodai. Naują medieną sunku impregnuoti, nes ji nėra tokia imli kaip sena. Vidutinėmis ir sudėtingomis sąlygomis eksploatuojamai medienai naudojamos skirtingos priemonės. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad mediniai eksponatai, laikomi lauke, yra eksploatuojami sudėtingomis sąlygomis.

Baigiamąjį žodį tarė Europos parko muziejaus po atviru dangumi kūrėjas Gintaras Karosas. Jis trumpai apžvelgė meno kūrinių ir medžiagų, iš kurių jie padaryti, įvairovę, šiuo metu naudojamus jų priežiūros metodus, taip pat su kokiomis problemomis jas prižiūrint teko susidurti muziejaus gyvavimo laikotarpiu. Galiausiai jis padėkojo seminaro dalyviams už aktyvų dalyvavimą, dalinimąsi patirtimi bei žiniomis, už geranoriškus ir profesionalius patarimus, kaip tinkamai prižiūrėti 55 ha plote išsidėsčiusias skulptūras, sukurtas iš labai skirtingų medžiagų.

Po seminaro G. Karosas pakvietė visus svečius pasivaikščioti po Europos parką, apžiūrėti meno kūrinius, sukurtus iš pačių įvairiausių medžiagų, tokių kaip metalas, betonas, kriauklaitis, granitas, medis, aliuminis ir pan. Profesionalūs restauravimo technologai aptarinėjo plika akimi matomus defektus ir patarė, kaip juos pašalinti, restauruoti, kokias apsaugos priemones naudoti.

Tiek seminaro metu, tiek per ekskursiją neišvengta svarstymų apie menininko ir meno kūrinio santykį, taip pat idėjos ir medžiagos santykį. Dažnas kūrėjas pasirenka tokias išraiškos priemones, kurios kertasi su medžiagos ilgaamžiškumo išsaugojimo reikalavimais. Galima drąsiai daryti išvadą, kad menas ne visada rūpinasi eksponatų išliekamąja verte, todėl dažniausiai menininko idėjos yra tikras galvos skausmas restauratoriui, bandančiam iš visų jėgų apsaugoti kūrinį. Tačiau tai blogai ar gerai? G. Gleiznienė pabrėžia, kad daiktai moka patys apsisaugoti nuo juos ardančių aplinkos veiksnių, prisitaikyti prie sezoninės klimato kaitos. Atsiranda natūrali pusiausvyra tarp daiktų ir aplinkos. Vadinasi, ne visuomet būtina kruopščiai „sterilizuoti“ meno kūrinį ir jo aplinką.

Europos parke pakankamai daug eksponatų, kur svarbesnė jų meninė išraiška, skulptoriaus idėja, o ne griežta apsauga. Pavyzdžiui, Magdalenos Abakanowicz kūrinys „Neatpažinto augimo erdvė“ išsidėstęs dauboje, gana drėgnoje medžiais apaugusioje erdvėje. Kadangi 22 skirtingo dydžio formos, primenančios kiaušinius, sukurtos iš betono, tai tokioje terpėje ant jų sėkmingai želia samanos. Viena vertus, samanos ardo medžiagą, taigi norint to išvengti derėtų objektus valyti ir garantuoti tolesnę jų apsaugą nuo samanų. Reikėtų nukirsti keletą medžių aplink kūrinį, kad į tą erdvę patektų daugiau saulės šviesos, kas užtikrintų ne tokią didelę drėgmę. Kita vertus, M. Abakanowicz landšaftinis kūrinys prarastų savastį. 1998 m. pastatyta skulptūra iš pradžių „nealsavo“ tokia romantiška, meniška ir archajiška nuotaika kaip dabar. Peršasi išvada, kad samanas galime traktuoti ir kaip betono priešą, ir kaip menininko pagalbininką realizuojant savo kūrybines idėjas.

Tokios pat menininko pagalbininkės yra ir rūdys. Daugelis skulptorių neatsilaiko prieš rudai oranžinę kūrybinį polėkį suteikiančią rūdijančio metalo spalvą. Seminaro dalyviai turėjo galimybę susipažinti su tokiu kūriniu – tai Gintaro Karoso „Vieta“. Keturios aukštos kolonos, padengtos rūdimis, tarsi keturi kampai, galintys žymėti tam tikrą vietą tiek fizinėje, tiek virtualioje erdvėje. Muziejaus svečiai, apžiūrėję ir įvertinę meno kūrinį, vieningai paskelbė, kad jis turėtų stovėti dar labai ilgai. Europos parke yra ir dar viena to paties autoriaus skulptūra, skirta Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui, – „Ženklas“. Abiem atvejais čia nėra kovojama su korozija, net atvirkščiai, ji yra skatinama kaip vienas iš labai svarbių G. Karoso meninės raiškos motyvų jo kūryboje.

Žinoma, Europos parke – daugiau kaip 100 eksponatų, o tarp jų yra ne vien priežiūros nereikalaujančios skulptūros, bet ir nemažai darbų, kuriuos būtina prižiūrėti ir restauruoti. Tai kūriniai, kuriems nepaprastai svarbus estetinis vaizdas, pavyzdžiui, Solo LeWitto „Dvigubo negatyvo piramidė“, sukurta iš betoninių blokelių. Taip pat G. Karoso iš betono sukurtas pirmas kūrinys „Europos parko simbolis“. Abu šie darbai yra problemiški ir reikalauja kasmetinės priežiūros.

Ekskursijos po Europos parką metu aplankyta iš televizorių pastatyta bei neseniai restauruota G. Karoso skulptūra „LNK Infomedis“, kuri agentūros „Guinness World Records“ pripažinta didžiausiu tokiu kūriniu pasaulyje. Pasak seminaro dalyvių, šiuo metu skulptūra labai gerai apsaugota.

Atsisveikindami Europos parko svečiai ir šeimininkai sutartinai pripažino tokio susibėgimo svarbą. Kai kurie jame buvo pirmą kartą. Didžiausią naudą neabejotinai jis atnešė pačiam muziejui. Nors Europos parke seniausioms skulptūroms yra 18 metų, eksponatų senėjimo ir irimo žymės jau ryškėja. Laikas ir aplinka jiems negailestingi. Smagiai ir linksmai prabėgusio saulėto ir rudenėjančio pusdienio pabaigoje dalintasi pažadais ir viltasi susitikti dar ne vieną kartą ir ne viename tokio pobūdžio seminare.

Justė Kisieliūtė

Europos parkas

2009 09 03

Kitos naujienos