Gintaras Karosas. Siena

Visos sienos pusės 

Jolantos Sereikaitės straipsnis savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2010 m. spalio 1 d. Nr. 3300 

Neseniai „Europos parko“ įkūrėjas skulptorius Gintaras Karosas pristatė naują kūrinį „Siena“. Pavadinimas – lakoniškas, paprastas, o ir šio plono plieninio vario spalvos statinio plastika vientisa, be nereikalingų detalių. G. Karosas teigia kuriantis minimalistinį meną. Iš tiesų – apibendrinimo, abstraktumo ir formos išgryninimo jo skulptūrose daugėja, ypač palyginus su pirmaisiais kūriniais „Europos monumentu“ ar „LNK infomedžiu“. Pastarasis darbas tarsi byloja – menininkas, „įsigyvendamas“ į parką, suauga su aplinka ir panyra į tylą. Todėl pristatydamas „Sieną“ visuomenei G. Karosas pažymėjo, kad kiekvienas jo kūrinius gali interpretuoti savaip. Juk įsivaizduodami sieną, panyrame į daugybę prasmių ir kontekstų, laiko ir erdvės juostų... Juolab žvelgdami į surūdijusio plieno sieną, kuri iš pirmo žvilgsnio nuo nieko nesaugo...

G. Karosui visad svarbus kūrinio santykis su aplinka, kiekvienam objektui jis parenka ilgai „kontempliuotą“ vietą. „Siena“ atsiveria priešais mus lipant į kalną tarsi svarbiausias piligriminės kelionės tikslas. Ji tarytum nurodo – eikite toliau ir kur nors pateksite; greičiausiai į miško gilumą, kuri tą dieną kvepės grybais... O gal atsidursite kitoje, paralelinėje visatoje, vos ne A. Tarkovskio filmo „Stalkeris“ paslaptingoje zonoje. O gal skulptūra, apsupta medžių ir tęsianti kraštovaizdžio kontūrą, yra nuoroda į mus pasitinkančias archetipines pasąmonės erdves? Siena – civilizacijos sukurtas dalykas, sąmonės darinys, vos ne cenzūra, o miškas – natūralus ir stichiškas. Išeitų, kad siena saugo mus nuo pragaištingo pasąmonės turinio.

„Siena“ tęsia anksčiau menininko rutuliotas idėjas, prieš tai buvo sukurta „Vieta“, kurioje stovi keturi stulpai ir stūkso krūva akmenų, o pernai Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga pristatytas į pasaulio ašį panašus „Ženklas“. Visus kūrinius jungia ta pati medžiaga – specialiai apdorotas plienas, išgaunant sodrią rūdžių spalvą. Šis metalinis paviršius nelygus, o apšviestas įgyja mistinio liepsningo švytėjimo, tarsi degtų ir tokiu būdu keistų savo formas erdvėje.

Ką autorius užkoduoja po tokiais pavadinimais: gilesnę prasmę, o gal atvirkščiai – ženklišką formos sutapimą su mintimi? Sienoje slypi kažkas tiesaus, aiškaus, logiško. Nepaisant to, kad „Siena“ – nemažos apimties kūrinys, ji nekonkuruotų su Didžiąja kinų siena ir saugo ne svetimą teritoriją, o leidžia tyrinėti save, gal net įsivaizduojamą platonišką sienos archetipą... Šis metalinis objektas galėtų būti ir aliuzija į Pink Floydų „Sieną“, ypač jei palygintume surūdijusios plieninės plokštumos „skambesį“ su grupės muzika.

Skulptūra turi ir maišto prieskonį. Juk vieniša „Siena“ parke – įžūlu, nes ji ne tvora, o greičiau riboženklis, valstybės siena, jei parką laikysime valstybe. Tačiau vartų atvirumas byloja ir apie dialogą. Tai dvi sienos ir erdvė tarp jų, tarsi dviejų lygiaverčių žmonių pokalbis. Siena iš esmės horizontalus, moteriškas pasaulėvaizdžio elementas, mat ji glaudžiai siejasi su žeme... Galbūt siena atveria naujas galimybes, sujungia išorinį ir vidinį pasaulius, mūsų privačią erdvę su sociumu ir užmezga abipusį dialogą.

G. Karosas kūryboje operuoja architektūriniais elementais. Jo skulptūrose dominuoja tiesės, plokštumos, kampai. Tačiau, priešingai nei modernistinėje architektūroje, nėra konflikto su gamta, beatodairiško siekio pavergti. Tai, kas žmogiška, dirbtinai sukurta ir gamtiška, natūralu, stichiška – puikiai gali derėti. O besikeičiant apšvietimui, metų laikams, šį objektą galima nufotografuoti vis kitaip, atrasti net šios sienos erdvėje judesį ir transformacijos galimybę...

Kiti straipsniai

Apie Gintarą Karosą

Atgal į pradžią.