Redos Griškaitės recenzijoje 

mėnraštyje „Metai“ pristatoma Gintaro Karoso knyga LIUBAVAS

Gintaras Karosas. LIUBAVAS. – Vilnius: Europos parkas, 2010. – 272 p

„Manėme, kad turime grąžinti Liubavui angelą...“ 

 Redos Griškaitės straipsnis Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“, 2011 Liepa Nr.7, 1-160  

Apie Liubavo dvarą pirmą kartą perskaičiau grafo Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai“. Ši netoli Vilniaus įsikūrusi vietovė tuomet įsiminė ne tiek dėl gražaus vardo, galbūt turinčio tiesioginį ryšį su žodžiu „meilė“, kiek dėl trumpučio, bet itin šmaikštaus jos aprašymo. Buvo aišku, kad šio dvaro istorijos K. Tiškevičius „iš niekur nenurašė“, o papasakojo, ką pats buvo regėjęs ar girdėjęs. Ir nieko čia keista – beveik pusantro šimto metų Liubavo istorija buvo susijusi su Tiškevičių gimine, o tuomet, 1857-aisiais, K. Tiškevičiaus kelionės metais, šio dvaro šeimininke buvo gražioji grafo pusseserė, jo vienmetė, Imperatoriškojo Vilniaus universiteto auklėtinio, teisininko, skulptoriaus ir tapytojo Rapolo Slizenio (1804–1881) žmona Kamilė Tiškevičiūtė-Slizenienė (1806–1892). Tenka apgailestauti, kad tuomet, skubėdamas į Vilnių, grafas Liubave stabtelėjo tik mintimis. Kad ir kaip ten būtų, ne man vienai atmintin įsirėžė K. Tiškevičiaus pasakojimas apie ankstesnį dvaro savininką, Vilniaus katedros kanauninką, Šv. Kazimiero koplyčios kleboną Mikalojų Tiškevičių (?–1796) ir jo pastatytus, o vėliau kitų paveldėtojų (tikriausiai – Slizenių) nugriautus, įspūdingus, didelius, dviaukščius, barokinius Liubavo rezidencijos vartus – manoma, panašius į vilniškius Bazilijonų vienuolyno (žr.: Tyszkiewicz K. Wilija i jej brzegi, pod względem hydrograficznym, historycznym, archeograficznym i etnograficznym. – Drezno: drukiem i nakładem J. I. Kraszewskiego, 1871. – P. 173).

Antras ryškus Liubavo istorijos priminimas – jau šių dienų tyrėjo, Vilniaus krašto istoriko Mirosławo Gajewskio knygoje „Vilniaus apylinkių istorijos“ (žr.: Gajewski M. Krajoznawcza wędrówka do Lubowa // Historie z okolic Wilna. – Wilno: Wydawnictwo Polskie w Wilnie, 2007. – P. 74– 82), perskaitytoje su ne mažesniu malonumu. Ir nors jau kiek anksčiau šis dvaras buvo pelnęs žymiojo kultūros istoriko, bibliotekininko, dvarų istorijos tyrėjo Romano Aftanazy dėmesį (žr.: Aftanazy R. Lubów // Dzieje rezydencji na dawnyzch kresach Rzeczypospolitej, wydanie drugie, przejrzane i uzupełnione. – T. 11: Wojewodztwo kijowskie oraz uzupełnienia do tomów 1–10. – Wrocław, Warszawa, Kraków: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, Wydawnictwo, 1997. – P. 559–560), M. Gajewskio sukurtas Liubavo praeities vaizdas buvo ryškesnis, išsamesnis, paremtas naujais archyviniais šaltiniais. Negana to, aprašyta ir Liubavo nūdiena, taip kontrastuojanti su šio dvaro praeitimi. Šio tyrėjo rašinyje akcentuota ir dar viena svarbi aplinkybė – šiandien buvusio Liubavo dvaro teritorijoje įsikūręs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomas skulptoriaus Gintaro Karoso įsteigtas Europos parkas. Tiesa, M. Gajewskis, kaip ir dera istorikui, pirmenybę atidavė ne „vieno lietuvių verslininko“ (G. Karoso pavardė rašinyje tiesiai neminima) įkurtam muziejui, tai yra jo žodžiais tariant, „komerciniam interesui“, bet vos už kelių kilometrų nuo Europos parko esantiems Liubavo dvarvietės likučiams, kuriuos „turėtų pažiūrėti kiekvienas istorijos ir kraštotyros mylėtojas“ (ten pat, p. 74– 75). Kad ir koks akivaizdus būtų buvęs istorinės Liubavo apybraižos autoriaus noras priešpriešinti šiuos du faktus, prieštaros tarp jų, regis, nebūta arba bent jau tikrai nebeliko – turiu omenyje aplinkybę, kad šiandien G. Karosas jau vadinamas ne tik Europos parko – skulptūrų po atviru dangumi muziejaus, bet ir kito, Liubavo muziejaus, įkūrėju. Jis – ir čia pristatomos knygos autorius, ir dailininkas. Taigi dar vienas kūrinys apie Liubavą, šį kartą – ne pasakojimas, ne straipsnis, ne istorinė apybraiža, bet knyga.

Kokia ji? Jeigu šis rašinys būtų skirtas akademiniam mokslo leidiniui, parašyčiau, kad tai solidus, paremtas archyviniais, heraldiniais, archeologiniais, muziejiniais, architektūriniais, polichrominiais ir kraštotyriniais tyrimais, turintis mokslinį aparatą, gausiai iliustruotas, vienuolikos skyrių darbas, kuriame pateikta daug naujos, iki tol mokslo bendruomenei ir visuomenei nežinomos vertingos istorinės, kartografinės ir ikonografinės medžiagos, svarbios mūsų krašto istorijai, jos kultūriniam ir ypač techniniam paveldui pažinti ir saugoti. Kitaip tariant, parašyčiau panašiai, kaip knygos gale pateikiamoje jos anotacijoje. Dar pridurčiau, kad Liubavo dvaro istorijai rekonstruoti buvo pasitelkti ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos archyvuose ir muziejuose saugomi dokumentai, ikonografinė medžiaga. Kad knygos vertę didina ir gausūs priedai – in extenso skelbiami istoriniai dokumentai, pavyzdžiui, Varšuvoje, Vyriausiajame senųjų aktų archyve (AGAD), aptiktos 1544–1546 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro (iki XVI a. Liubavas buvo valstybinis dvaras, tai yra priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams) iždo sąskaitos, kuriose daug duomenų apie Liubavo ūkinį gyvenimą (p. 26–31), arba – ten pat esantis, knygos autoriaus žodžiais tariant, „paslaptingos ir nepelnytai pamirštos“ (p. 49) Liubavo savininkų Krišpinų Kiršenšteinų (ši giminė dvarą valdė 1670–1753 m.) genealogijos aprašymas (p. 62–63) ir jau Vilniuje, Lietuvos valstybės istorijos archyve, rastas 1727 m. Liubavo dvaro inventorius (p. 63–65). O ką jau kalbėti apie knygoje publikuojamą unikalią kartografinę medžiagą: 1857, 1921, 1927 ir 1932 m. Liubavo dvaro planus (p. 144– 151), buvusio dvaro sodybos 1952 m. fotografiją iš oro (p. 152–153) bei retrospektyvius hipotetinius vėlyvųjų bei ankstyvųjų Liubavo rūmų, koplyčios, taip pat ūkinių pastatų (oranžerijos, svirno, daržinės, medinio malūno ir kt.) fasadų vaizdus (p. 134–143)...

Pridurčiau dar ir tai, kad kai kurie knygos skyriai, tarkim, „Liubavo dvaro dailė“ (p. 155–181) – ženklus įnašas į Lietuvos provincijos dvarų meno galerijų, kurių branduolį sudarė istorinis portretas (deja, tokių galerijų iki mūsų dienų išliko tik nedidelė dalis), tyrimus. Skyriai „Tarpukario Liubavo dvaro gyventojai“ (p. 182–199) ir „Liubavo dvaro malūnininkai“ (p. 200–203) gali tapti autentiška medžiaga socialinės istorijos, visuomenės raidos ir net mentalinių procesų studijoms, o skyriai „Liubavo malūno bruožai“ (p. 228– 229), „Liubavo dvaro malūno įranga“ (p. 230–233) ir „Liubavo dvaro malūno procesai“ (p. 234–249) – tikriausiai apskritai pirmas toks visapusiškas malūno (jis pastatytas 1902 m. ant Žalesos upės, ankstesnio 1725 m. malūno vietoje, nors dvaro inventorius rodo, kad malūnas ten veikė jau XVI a.) architektūros, jo įrangos ir technologinio proceso aprašymas, kurį papildo ir paties knygos autoriaus atlikti kompiuteriniai malūno įrangos piešiniai (p. 231–233), unikali šio objekto restauravimo patirtis.

Kitaip tariant, kompleksinis tyrimas, svarbus įnašas į dvarų istorijos, Lietuvos bajorų giminių (ypač mažiau tyrinėtų Slizenių ir jau minėtų Krišpinų Kiršenšteinų) studijas, struktūra ir sumanymu kiek primenantis monografiją apie Renavo dvarą (žr.: „Renavas“, „Žemaičių praeitis“, d. 9, sudarytojai Adomas Butrimas, Asta Miltenytė, Povilas Šverebas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001). Beje, yra vienas reikšmingas skirtumas – rengiant pastarąjį leidinį straipsnius jam rašė net 24 autoriai, iš kurių dauguma tituluoti mokslininkai, o čia pristatoma knyga – vieno žmogaus kūrybinio darbo vaisius, tiesa, taip pat su išlyga – skyrius „Liubavo dvaro istorija ir asmenybės“ (p. 19–125) parengtas pagal menotyrininkės ir muziejininkės Birutės Rūtos Vitkauskienės tyrimo medžiagą.

Bet pasakyti apie šią knygą tik tiek būtų pernelyg maža, nes ji vis dėlto „kitokia“, nei dauguma Lietuvos dvarų istorijai ir kultūrai skirtų studijų. „Kitokia“ visų pirma todėl, kad parašyta ne profesionalaus istoriko ar menotyrininko, ar juo labiau savo protėvių dvarą ir savo gimines aprašančio paveldėtojo. Šios knygos autorius liubaviečiu (tai paties G. Karoso „terminas“ – liubaviečiais jis vadina visus tuos, kurie geranoriškai prisidėjo prie Liubavo muziejaus kūrimo, p. 270) tapo atsitiktinai. Bemaž atsitiktinai buvo aptikta ir pati dvarvietė. „Liubavą, – rašo knygos autorius, – atradau 1988-aisiais, tada jau buvau pradėjęs pirmuosius Europos parko kūrimo darbus. Reikia paminėti, kad Liubavo kaimas, kuriame įsikūrusi pati dvaro sodyba, yra visai netoli Europos parko, nepilni trys kilometrai kelio. Didelė tikimybė, kad iki XIX a. vidurio ir pati dabartinio Europos parko teritorija priklausė Liubavo dvarui. Kiek vėliau į Liubavo dvarvietę nuo parko vykau akmenimis grįstu keliu vėlų rudenį, senuose palei kelio kraštą sodintų medžių kamienuose degė liepsnos. Liubavo aplinka man paliko įspūdį, o labiausiai įsiminė akmeninis malūnas ir dar tebestovinti koplyčia su už jos besislepiančia angelo skulptūra. Tada dar nebuvo laikas Liubavui, mano dvidešimties metų gyvenimo patirtis buvo per trumpa pažinti šį paslaptingą dvarą“ (p. 7–8). Tikrieji dvaro tyrimai prasidės gerokai vėliau, tačiau svarbiausia buvo pats „Liubavo atradimas“. Iš tikrųjų šis dvaras, kaip ir dauguma Lietuvos dvarų, visuomenės nuostabai, tarytum išniro iš nebūties, pasirodė viešumoje, įgavo savo tapatybę, tiesiog pranešė apie save. Tiesa, tuomet, 1988-aisiais, pranešė apie save tik vienam keleiviui, užsukusiam į jį vėlų rudenį akmenimis grįstu keliu. Tas kelias, pirmo susitikimo dieną įamžintas fotografijoje (p. 7), byloja ne tik apie „Liubavo atradimą“, bet ir apie „Liubavo paslaptį“. Todėl nenuostabu, kad ilgainiui būtent šis keleivis taps taip nederamai užmirštos Liubavo istorijos ir jo paveldo tyrėju, architektu, krašto istorijos rinkėju, malūno technologijos žinovu, tiesiog liubaviečiu.

Liubavo užmaršties priežasčių būta įvairių: kaip ir dauguma dvaro sodybų, taip ir ši sovietmečiu buvo smarkiai suniokota, senieji dvaro gyventojai išvyko – daugiausia į Lenkiją. 1940 m. paskutinis Liubavo šeimininkas Rapolas Jonas Slizenis (1875– apie 1941) buvo išvežtas į Sibirą, netrukus ten mirė. Dvaras kartu su tapybos kolekcija, baldais, knygomis buvo nacionalizuotas. Kurį laiką Liubave buvo laikomi politiniai kaliniai, o dar po kelerių metų juos pakeitė iš Baltarusijos atvykę nauji gyventojai, kurie nemokėjo, o ir nenorėjo tinkamai prižiūrėti dvaro sodybos. Nuolat keitėsi ir dvaro šeimininkai: Maišiagalos tarybinis ūkis, Bratoniškių, „Bolševiko“, „Neries“, Ažulaukės kolūkiai (p. 9, 130). „Statiniai, – rašo G. Karosas, – sparčiai nyko, daug kas buvo perstatyta, pakeista, sugadinta. Blogos būklės į dvarą vedę keliai, susisiekimas irgi buvo viena iš Liubavo nepastebėjimo priežasčių“ (p. 9). Todėl nenuostabu, kad šis užmirštas ir permainų iškankintas dvaras tarytum atsidėkojo už netikėtai parodytą dėmesį: net ir menkiausias prisilietimas prie jo praeities, bet kurioje – archyvinėje, archeologinėje, architektūrinėje ar muziejinėje – srityje davė puikių vaisių. Taip buvo atrasti Liubavo savininkų vardai, kurie iki šiol nebuvo sieti su šio dvaro praeitimi (p. 10–11), aptiktas itin tankus Liubavo dvaro užstatymas ir istorinių perstatymo sluoksnių gausa, surastas kultūrinis sluoksnis su XVI (?)–XX a. radiniais, pagaliau – senosios dvaro kapinaitės (p. 13). Prie neabejotinų „Liubavo atradimų“ reikėtų priskirti ir jau minėtą Liubavo dvaro tapybos galeriją, ir šiuos iš pirmo žvilgsnio pavienius, bet turint omenyje negailestingą Liubavo dvaro likimą istoriniu požiūriu neįkainojamus raritetus: „nuostabiai siuvinėtą aukšto meninio lygio“ (p. 158) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo maršalo Stepono Slizenio (?–1707) herbinę portjerą, 1857 m. originalų akvarelinį dvaro planą, autentišką Liubavo rūmų stalą, veidrodį, keletą porceliano indų, koplyčios žvakides ir kt. (p. 13). Dauguma šių daiktų rado vietą naujai įkurtame Liubavo dvaro muziejuje – restauruotame buvusiame malūne, kurį taip pat galėtume pavadinti „Liubavo atradimu“.

Tačiau šiandien norėtųsi kalbėti ne apie muziejų, o apie čia pristatomą knygą, kuri taip pat daugeliui taps atradimu, o su ja daugelis atras ir patį Liubavą. Tiesą sakant, vartydamas šios knygos puslapius ir pats tarytum keliauji po dvarą, lankai jo muziejų. Šis įspūdis – dėl knygos ikonografijos, jos estetikos. Vaizdas, iliustracija šiame leidinyje yra lygiaverčiai žodžiui.

Ikonografinė knygos medžiaga – įvairiapusė: tai ir senieji tapybos kūriniai, tarp jų – penkiolika jau ne kartą minėtos Liubavo portretų galerijos paveikslų (p. 155, 164–178), tai ir Juozapo Ozemblovskio litografija (p. 98), Napoleono Ordos piešinys (p. 157), tai ir puikios šiuolaikinės Arūno Paslaičio ir Naomi Alexander akvarelės (p. 126, 132, 228) bei paties knygos autoriaus vaikystės piešiniai, taip netikėtai derantys tekstui (p. 249, 255); tai ir portretinė skulptūra – anksčiau minėto Liubavo savininko R. Slizenio sukurti medaliai (p. 84, 179–181), ir taikomoji dailė – Vilniaus katedros kanauninko Tado Slizenio (1728– 1790) krėslas su Slizenių šeimos herbu atloše, minėta herbinė portjera, arnotai su Slizenių ir Četvertinskių šeimos herbais (p. 154, 156–159). Išskirtinis šios knygos bruožas – didelė autoriaus pagarba archeologiniams radiniams, archyviniams dokumentams – ne tik kaip istorijos šaltiniams, bet ir kaip iliustracinei, vaizdinei teksto medžiagai. Todėl jų nuotraukų knygoje apstu. Tai ir dvarvietėje per kasinėjimus rastų daiktų – XVII a. koklių fragmentų, lėkštelės su augaliniu ornamentu, puodo su pakraštėliu (p. 9–13) ir kt. radinių nuotraukos (visus juos fotografavo pats knygos autorius). Su tokia pat atida pateiktos ir rašytinių šaltinių originalo kopijos. Štai unikalus Liubavo savininko, Plungėnų seniūno, pulkininko Kazimiero Krišpino Kiršenšteino (? – 1724 ar 1725) skolos raštelis prancūzų kalba, jo originalas šiandien saugomas Varšuvoje, Vyriausiajame senųjų aktų archyve (p. 56), ar tiesiog nuostabus ten pat rastas Teresės Krišpinaitės Kiršenšteinaitės laiško (? – 1753), kuriame minimas Liubavas, fragmentas (p. 61). Negana to, galėsime pamatyti, kaip atrodo Slizenių šeimos genealoginis medis ar jų bajorystės patvirtinimo dokumentas (p. 90, 92), arba bent akies krašteliu žvilgtelėti į 1825 m. R. Slizenio rašyto laiško tėvams ar Jono Slizenio (apie 1833–1878) pjesės, sukurtos 1852 m. senelių auksinių vestuvių proga, rankraščių fragmentus (p. 100, 107).

Atskirą grupę knygoje sudaro fotografijos: pradedant garsiojo Jano Bułhako įamžintais Liubavo dvaro rūmais (p. 4, 19), paties G. Karoso nuotraukomis, kuriose jis fiksavo įsimintiniausias šio dvaro vietas (jos – visoje knygoje), baigiant nežinomų autorių prieškario Liubavo dvaro gyventojų nuotraukomis: Liubavo dvaro administratoriaus Mykolo Orlovskio ir jo žmonos Liudvikos (p. 184), Liubavo dvaro kambarinės Jadvygos Rapcevičiūtės (p. 186), vyriškių ant motociklo, iš kurių vienas – Liubavo stalius Vaclovas Mickevičius (p. 187), nežinomo liubaviečio, gimusio Liubave 1902 m. (p. 193), arba jaunuolio Porfirijaus Devetnikovo, Liubavo dvare remontavusio baldus ir šią savo nuotrauką 1926 m. padovanojusio mylimajai, minėtai J. Rapcevičiūtei (p. 194), ir kt.

Taigi Liubavo istorinė panorama – beveik pilna. Galbūt tik su viena išlyga – ji nutrūksta 1940 m. Ir tokią autoriaus poziciją galima suprasti – Liubavas liko, bet dvaro nebeliko. Tiesa, kurį laiką dar veikė malūnas, o kai sugedo, jame buvo apgyvendinta melžėja Beliajeva. Kiek vėliau kolūkio „Neris“ pirmininkas Tučilovas malūne įkurdino ir brigadininkę Liusę iš Pasvalio. Istorinis, iki šiol savo inžineriniais sprendimais stebinantis malūnas dargi buvo paverstas ir kino sale – trečiadienio vakarais rodomi filmai sutraukdavo minias žmonių (p. 202). Antrasis Liubavo dvaro simbolis, 1741 m. pašventinta, o XIX a. viduryje, tikėtina, pagal tuomečio Liubavo savininko R. Slizenio projektą perstatyta Liubavo koplyčia, kurioje ilsisi Slizenių palaikai, buvo uždaryta 1945 m. (p. 128–129). Po metų koplyčioje buvusias relikvijas dvaro miško darbininkas Stanislovas Meškovskis pervežė į Nemenčinės bažnyčią (p. 189). Griūvančią šventovę ilgus dešimtmečius puošė greta pastatyta angelo skulptūra, kol ir šią ištiko panašus likimas – iš pradžių, pjaudami netoliese medį, ją sulaužė elektrikai, o 2003 m., nors ir sutrūkusi, be plaštakų ir kryžiaus, ir visai dingo (p. 159–160). Liubavo koplyčia – bene vienintelė neišlikusi neogotikinė mauzoliejaus koplyčia Lietuvoje (žr. Jankevičienė A. Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – P. 261–262).

Liūdna, bet skausmingai atpažįstama istorija – tokių apstu Lietuvoje. Tik ne visi tokie pasakojimai užrašomi. Ne ši, niūrioji, Liubavo istorija dominuoja ir čia pristatomoje knygoje. Atvirkščiai, visa, kas joje rašoma, tarsi byloja apie tai, kas šio dvaro istorijoje buvo gražu, kilnu, garbinga ir prasminga. Tokia knygos autoriaus pozicija. Ir aš ją suprantu. Šiandien G. Karoso pastangomis atstatytas gražusis Liubavo malūnas. Remiantis nuotraukomis, pagal autentišką technologiją atkurtas ir liūdnasis Liubavo koplyčios angelas. „Manėme, kad turime grąžinti Liubavui angelą...“ – rašo knygos autorius, skulptorius, muziejininkas Gintaras Karosas, vildamasis, kad ši sakrali skulptūra Liubavą apsaugos nuo XXI a. iššūkių, o jo žmones paskatins mylėti savo praeitį ir savo paveldą (p. 160). Galbūt taip ir atsitiks. Tačiau viena tvirtai žinau – ši knyga Liubavui grąžino istoriją ir atmintį. O tai jau pirmas žingsnis į Meilę.

Kiti straipsniai

Apie Gintarą Karosą

Liubavo dvaro malūno-muziejaus svetainė

Atgal į pradžią.