Kelionė į Liubavo dvaro malūną 

Jolantos Sereikaitės straipsnis savaitraštyje „Nemunas“, 2011 m. birželio 9-15 d.  

Pernai rudenį teko atrasti naują vietovę, paslaptingai pasislėpusią, beveik dvidešimt kilometrų nutolusią nuo Vilniaus, vadinamą Liubavu. Pakviesta į Liubavo angelo atkūrimo ir pastatymo senojoje vietoje renginį, gražią saulėtą rudens dieną aplankiau šias kažkada buvusias reikšmingas istorines apylinkes – juk jos priklausė karališkajai šeimai ir garsiausių Lietuvos giminių atstovams: Mikalojui Radvilai Rudajam, Tiškevičiams, Krišpinams Kiršenšteinams, Slizieniams... Dvarą paversti kultūros traukos centru ėmėsi Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas. Beje, visai neseniai išleidęs ir šiam paveldui skirtą iliustruotą monografiją „Liubavas“.

Iš senų laikų nedaug kas čia likę – tik XX a. pradžios malūnas ir keletas dvaro pastatų, teka Žalesos upelis su septynių, kadaise net Žygimantui Augustui priklausiusių tvenkinių sistema, dabar virtusių tiršta žalėsių migla, kurioje beveik kinematografiškai atsispindi buvusi dvaro oficina. Net iš medinės koplyčios apkrypusiu bokštu, dar stovėjusios sovietmečiu, liko tik pamatai, o šalia jų – iš cinko atkurta, pilkšva ir todėl kiek lengvesnė atrodanti angelo figūra. Ant griuvėsių pamatų, žolėje, dar stūkso paskutinių savininkų Slizienių antkapinės plokštės.

Visa kita laikas galutinai sunaikino. Tik knygoje apie šią vietovę išdėstytos visų giminių valdymo ir jų palikuonių gyvenimo istorijos – ją skaitant apninka keistas liūdesys. Suvoki, kad iš mūsų žemiškosios istorijos – kad ir kokia sudėtinga ji būtų, kad ir kokiais turtais bei įtakomis garsėtų – kartais po istorinių kolizijų lieka labai nedaug, o tas paminklų ir gyvenimų nuotrupas, užrašus kas nors išsaugoja arba ne. Jas atrasi išlikusiuose archyvuose arba ne. Galbūt vėl kas nors atkas kaip kokias koklių šukes o gal ne. Visas kultūrinis ir istorinis paveldas dryksta tarp to, kas buvo ir kas galėtų būti. Niekur, manau, vaizduotės galia nėra tokia svarbi, kaip šioje srityje, nes mus turi valdyti stiprus troškimas vėl viską atkurti. O atkurti, atstatyti – daug sudėtingiau, nei sugriauti.

„Pavadinimas Liubavas – gal nuo žodžio „liubov“, „meilė“, kilęs, kas žino. O gal – nuo „Liublinas“? Sunku pasakyti. Žalgirio mūšyje lietuviai, vydamiesi kryžiuočius, užėmė kitą Liubavą. Toks vietovardis įdomus, nors iš pirmo žvilgsnio – slaviškos kilmės. Bet Lietuvos kunigaikštystė buvo didelė, todėl galėjo atsirasti ir tokių vardų. Šis upelis vadinamas Žalesa. Tačiau senuosiuose raštuose jis – Gerėja. Gal reiktų suprasti: gėris, kuris žuvis teikia. Lotyniškuose raštuose randame labai lietuviškų pavadinimų. Vėliau viską bandyta slavinti. Yra ir kitas panašiai vadintas upelis – Girėja, bet jis kilęs nuo Girios,“ - svarstė G. Karosas.

Galima spėti, kad Žygimanto Augusto laikais iš čia buvo tiekiama žuvis karališkajam dvarui, ypač pasninko laiku. Netoli kelias į Dubingius, į Radvilų rezidenciją, o kadangi antrasis Liubavo savininkas Radvila Rudasis nemėgęs svetimuose namuose miegoti – nusipirkęs čia dvarą.

Svaigiai krintantis per akmenis upelis tarsi kviečia į patį svarbiausią šios vietovės traukos objektą - akmeninį malūną, nuo šių metų atvirą visiems lankytojams. Netoli – karvidės, iš kurių sklinda mūkimas – tarsi muzikinis akordas vandens gurgėjimui. Ši vieta atoki, nesukomercinta, čia išlikę šis tas natūralaus, kad ir iš kolūkių laikų – taigi susiduriame su įvairių laikų paveldu. Kalbėdamiesi su restauracijos projekto iniciatoriumi G. Karosu, svarstėme: o ką išties verta atkurti? Kurį laikotarpį? Lyg ir norėtųsi patį seniausią, bet kartais realiau remtis tuo, kas dar likę, kas yra kur nors užfiksuota, nufotografuota.

Už oficinos leisdamasi žemyn pamatau medinius laiptus, kuriuos užvirtę medžiai – gal per buvusias audras. Laiptai sutręšę, kliba. Greičiausiai čia mažai kas vaikšto, nors šioji užmiršta vietovė, įrengus malūne ekspoziciją, atgimsta, jos apžiūrėti užsuka net ir keliaujantys dviratininkai.

Liubave stovėjo dveji rūmai - ant kalniuko tarp oficinos ir oranžerijos, iš kurių likę tik pamatai su rūsiais. Rūmų pastatai per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė, nunyko. Antrieji buvo prie kito tvenkinio. Kaip pasakojo G. Karosas, čia, Liubave, būta apie dvidešimt pastatų, kurie minimi jau XVIII a. inventoriuose.

G. Karosas Liubavo malūną atrado 1988 m., kai buvo užsidegęs idėja įkurti Europos parką ir važinėjo po šias apylinkes. Dar spėjo nufotografuoti ir krypstančiu, aplaužytu bokštu medinę koplyčią bei angelą. Nors tuo metu, kaip sakė, būdamas jaunas, negalėjo įvertinti šios vietos reikšmės. G. Karosas yra skulptorius, o juk menininkui visuomet svarbu kurti. Visgi susidūrus su paveldu, saugant jį, svarbiausia, pasak jo, ne kurti, o atkurti. Ir taip, kad ko nors nesugadintum. Reikia apriboti savo kaip kūrėjo ambicijas ir leisti byloti pačiam paveldui.

Todėl restauruojant malūną preciziškai atsižvelgta į detales – net į langinių vyriukius, kuriuos taip pat pagamino pagal tų laikų pavyzdžius. Teko ieškoti brėžinių, senų nuotraukų, kai kurios rastos Varšuvos archyvuose. Liubave siekta ne tik sukurti patrauklią aplinką turistams, bet ir kuo tiksliau atkurti malūno įrangą. Juk tų laikų malūnininkas, kaip rašoma monografijoje ir kaip pasakojo šios ekspozicijos darbuotoja Juliana, turėjo būti ir darbštus, ir labai gabus. Jam derėjo mokėti dirbti įvairius darbus, nes be malimo, paprastai atlikdavo ir daug kitų funkcijų: vėlė milą, pjovė medieną, tekino medinius ir geležinius padargus. Iš pradžių medinis malūnas šioje vietoje pastatytas XVIII a. pradžioje, o paskutinis – XX a. pradžioje, 1902 m. Kaip pasakojo G. Karosas, sudėtingiausia atkurti technologinę įrangą. Tai nėra vien atskiri prietaisai, o visa inžinerinė sistema, turinti transmisijas. Siekta, kad įrenginiai veiktų, nebūtų tik butaforija, o tai – iššūkis. Ir literatūros apie malūnus trūko. Iš kitos pusės, kiekvienas jų buvo vis kitoks. Todėl atkuriant malūno įrangą G. Karosui teko pačiam tapti šios srities žinovu. Jis pasakojo: „Dažniausiai ateini malūnan – tuščia erdvė, guli tik keletas girnapusių, kurias sunku išvežti. Ir čia panašiai, dauguma buvusių sudėtingų įrenginių išnešta, bet likusios transmisijos, kurios sunkiai pasiekiamos – prie lubų. Daugelyje vandens malūnų tie ratai sukasi kaip dekoracijos. Bet man norėjosi, kad malūnas būtų funkcionalus. Be abejo, būta ir vargingų valstiečių malūnų, kurie turėjo kokias vienas girneles, gal dar kokį prietaisą. O toks turtingas ir pažangus kaip šis, statytas su švediška įranga, maksimaliai panaudodavo vandens energiją. Čia buvo ne vien malami miltai. Iki tarpukario malūnuose gamindavo ir milą, iš kurio siūdavo milines. Reikėdavo ir metalą tekinti, medį apdirbti, taigi būdavo ir gręžimo, tekinimo įrenginiai, kurių čia taip pat neliko... Mums pasisekė restauruoti vandens turbiną, kuri yra originali, praeito amžiaus pradžios.“

Kaip pripažino G. Karosas, tvarkant paveldą reikia kovoti su statybininkų noru kuo lengviau viską įgyvendinti. Autentika verčia pavargti ir šių laikų matais vertinant kartais būna per brangi. O kita problema – kaip ją šiandien pritaikyti. Juk anksčiau dvarai veikė kaip tam tikri ūkiniai vienetai, tai nebuvo vien gražūs pastatai su parkais ir skulptūromis. Todėl dabartiniai jų savininkai susiduria su dilema – o kas juose vyks? Kaip galėtų funkcionuoti tas, tarkime, puošnus dvaro ansamblis su kolonomis be jokių pelną teikiančių dirbamos žemės hektarų? Ir čia kiekvienas sukasi, kaip išmano: kai kas steigia viešbučius, kavines pobūviams, kartais prikuria visokių kvailų atrakcionų vestuvininkams. Tačiau negali ir grūmoti visiems už paveldo niokojimą. Reikia tikrai daug pastangų bei įžvalgos, o pirmiausia – pačios valstybės suinteresuotumo siekiant išsaugoti autentiką. Kita vertus, istoriniai stiliai keitėsi, ir Liubave vieni savininkai nugriovė, jų manymu, pernelyg pompastiškus ir nederančius su dvaro rūmais barokinius vartus. Negali juk visi malūnai bei dvarai virsti muziejais, o reikalauti, kad žmonės gyventų kaip XIX a. laikais kažkokiame rezervate, absurdiška. Nori nenori, šiuolaikinio pasaulio invazija – neišvengiama, tik mes galime pasirinkti, kokia ji – subtili ar barbariška.

Ir šios malūno atgaivinimo idėjos autorius G. Karosas yra bajoriškos kilmės – jo Ušackių giminės herbe pavaizduotas avinėlis kraujuojančiu šonu. Todėl šiek tiek juokaudama paklausiau, kaip jis jaučiasi tapęs naujuoju šios vietos savininku. Pašnekovas atsakė: „Kalbant apie savininkiškumą, mano požiūris panašus į Antoine de Saint-Exupery išsakytąjį „Citadelėje“ – žiūrėti į nuosavybę ne kaip į vertę, ar turtą, o kaip į tam tikrą užtikrintumą. Tiek man savininkiškumas ir prasmingas. Ar tu esi savininkas, ar leista tau valstybės naudotis – nėra skirtumo. Nors dažniausiai visi nuosavybę sieja su turtu, man tai - prasmės paieškos.“

Apžiūrėdama malūne įrengtą ekspoziciją pamačiau didelį medinį kelioninį lagaminą, išsiuvinėtą paskutinių savininkų Slizienių herbą, o už stiklų buvo išdėlioti archeologiniai radiniai – koklių šukės, keletas dvare naudotų indų. Rodos nedaug, bet kiekvienas toks rastas mažmožis muziejui – tarsi koks šilumą spinduliuojantis energijos šaltinis. G. Karosas minėjo, kad apylinkėse ieškojo žmonių galinčių papasakoti apie šią vietovę ir galbūt turinčių iš čia kokių nors likusių daiktų. „Mums pavyko rasti dvare buvusį stalą ir kelioninį lagaminą, kuris buvo suplotas, sulaužytas. Bet restauratoriai jį „išpūtė“. Sunku pasakyti ar jis XIX ar XVIII a. Greičiausiai priklausė Slizieniams,“ – teigė G. Karosas. Pasak jo, siuvinėtas Slizienių herbas – kone pats unikaliausias eksponatas. Jį taip pat įsigijo iš žmonių. Herbinė portjera, viena tos šeimos relikvijų, priklausė Steponui Slizieniui, kuris iki 1707 metų buvo tribunolo maršalka, teismo pirmininkas. Tokie siuvinėti audiniai gana greitai sunyksta, todėl šis eksponatas – šiokia tokia retenybė. Jis palyginti gerai išsilaikęs. Slizienių giminė tais laikais buvo įtakinga, nors pas mus ji mažai tyrinėta. Baltarusų enciklopedijoje ją išsamiau aprašo, ten Slizieniai kildinami nuo Vytauto laikų. Jie giminiavosi su Četverinskiais, Tiškevičiais – to meto elitu.

Viename ekspozicijos stende pasakojama apie tapybą, kurią priskyrė šiam dvarui ir kuri anksčiau nebuvo istorikų tyrinėta. G. Karosas pasakojo: „Tų eksponatų kelią pavyko susekti. Kai kas yra patekę į muziejus. Prieš pradedant restauruoti paveikslus rasti paskutinio jų savininko R. J. Slizienio kreida užrašyti duomenys – kai kur jis nurodė ir vietą, kur paveikslai dvare kabėjo. Greičiausiai manė, kad nacionalizacija laikina, kad tie daiktai sugrįš. Deja, paskutinis šio dvaro valdytojas mirė tremtyje. “

G. Karosas minėjo, kad prie šio kultūros projekto ir knygos dirbo apie trejus metus. O gilindamasis į istoriją atrado ir šį tą nauja, pavyzdžiui, susipažino su čia besidarbavusio staliaus sūnumi. „Mes aptikome pamatus prie malūno, ir jis mums patvirtino kad čionai buvo skiedrų gaminimo įrenginys – tik šis žmogus tai prisiminė, nes jo šeima artimiau bendravo su malūnininku“, – pasakojo G. Karosas.

Ekspozicijoje rodomas vienas senojo angelo sparnas. Angelas čia stovėjo dar 2003 m. – be kryžiaus, be rankų, aplaužytas. Paskui kažkur dingo. G. Karosas sakė, kad buvo likusi tik jo koja ir pamatas. Tačiau jie atkūrė skulptūrą pagal nuotraukas. O liejo chemiškai ištyrę medžiagą, pasirinkę lygiai tokią pačią sudėtį ir tokiu pat senovišku būdu – iš cinko. Skulptorius Marius Buda, atkūręs angelą, iš pradžių buvo ištiktas šoko, kad ją reikės gaminti būtent iš cinko. Nė Dailės akademijoje tokios technologijos niekas nemokė – visi dirbo su bronza. Cinkas juk labai trapus, liejama dalimis, kurias vėliau reikia sulituoti alavu.

Pasidomėjau, kokie artimiausi planai toliau atkuriant šį paveldą. G. Karosas sakė: „Čia XIX a. gyveno skulptorius Rapolas Slizienis. Jis labai menkai žinomas, yra likę skulptoriaus darbų, bet nedaug informacijos apie jį patį. Jei mums pavyktų ekspozicinę erdvę praplėsti kitose patalpose, norėtume atskleisti R. Slizienio asmenį ir kūrybą. Baltarusai labai juo didžiuojasi, kiti R. Slizienio dvarai buvo dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Lenkai taip pat jį vadina savu, nors iš tiesų ši šeima save laikė lietuviais. Jei pavyktų laimėti panašų konkursą, muziejaus tęsinį įkurtume buvusioje oficinoje. Tai XVIII a. avarinės būklės pastatas, jis perstatytas XIX a. Tiesa apylinkėse stovėjo dvi oficinos, viena jų buvo XIX a. pertvarkyta į oranžeriją. Vienas žmogus prisiminė, kad prieš karą, būdamas vaikas, žiemą eidavo iš jos pirkti pomidorų.“

Paklaustas, kaip sekasi suktis tarp dviejų objektų – Europos parko ir šio muziejaus, kuris dirba tik pusę metų, sezono laiku, G. Karosas kalbėjo: „Turime patys išsilaikyti, tai nemažas iššūkis. Parke tvarkytis sudėtingiau, ten didelė industrija. Čia taip pat turi žmonėms algas išmokėti, rūpintis eksplotacija, kitais reikalais. Nėra paprasta. Bet mes ir nesiekiame pelno.“

Angelas žiūri į kelią, laimina atvykstančiuosius ir išvykstančiuosius. Norisi tikėti, kad Liubave mes išvysime dar mažai žinomo Lietuvoje skulptoriaus R. Slizienio muziejų. Pamenu, kai per meno istorijos valstybinį egzaminą ištraukusi klausimą apie Vilniaus meno mokyklos menininkus – pasijutau sutrikusi, nes daugiausia galėjau papasakoti apie Pranciškų Smuglevičių ir katedrą, o visa kita, manau, yra ne tik man, bet ir kitiems nemenkas atradimas. Norėtųsi, kad kultūros istorijoje būtų kuo mažiau baltų dėmių, nes tik turėdami pamatus – praeitį – galime tvirčiau jaustis dabartyje.

Kiti straipsniai

Apie Gintarą Karosą

Atgal į pradžią.