Kultūros barai. K. Džilavjanaitės straipsnis. Europos parkas: skulptūrų sąskambiai su erdve

Europos parkas: skulptūrų sąskambiai su erdve

Kotrynos Džilavjanaitės straipsnis žurnalui „Kultūros barai“ 2007 Nr. 4

Skulptūros parkai, kaip alternatyvi erdvė šiuolaikinei kūrybai eksponuoti, ypač nuosekliai puoselėjami Anglijoje, Japonijoje ir Šiaurės Amerikoje – šalyse, turinčiose senas parkų ir sodų formavimo tradicijas. Muziejuose po atviru dangumi saugomos neįkainojamos skulptūros meno vertybės. Lietuvoje skulptūrų parkai nėra populiarūs. Sovietmečiu buvo įkurti keli, žadėję perspektyvią ateitį kūrinių eksponavimui atviroje erdvėje. Deja, nuo pat pradžių eita klaidingu keliu – nemąstyta nei apie parkui tinkamą vietą, nei apie galimas kūrinių išdėstymo koncepcijas. Dažniausiai buvo apsiribota dekoratyvinėmis skulptūros funkcijomis, nesiekiant ambicingesnių tikslų. Dauguma parkų ilgainiui sunyko: žymiausias tuo laikotarpiu pradėtas Klaipėdos M.Mažvydo parkas simboliškai virto tuo, ant ko ir buvo pastatytas, – skulptūrų kapinėmis.

Nepriklausomybės metais įkurta keletas skulptūros parkų, pavyzdžiui, Molėtų, Druskininkų (Jacques’o Lipchitzo), Vilnojos, Juodkrantės, Panevėžio (Mėnulio akmens) ir kt. Privačių asmenų ar organizacijų iniciatyva rengiami skulptūros simpoziumai padeda parkus plėsti, tampa naujų meninių įvykių ašimi. Vis dėlto šie nedideli skulptūrų parkai neturi aiškesnės strategijos, savitesnio charakterio, jie funkcionuoja veikiau kaip vietinės reikšmės negu didesnio masto kultūros traukos centrai.

Europos parkas – vienintelis skulptūrų parkas, gebantis varžytis su kur kas senesniais užsienio šalių muziejais po atviru dangumi. Šešioliktus metus gyvuojantis parkas jau sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje. Didžiosios Britanijos dienraštis The Independent 2005 metais paskelbė pusšimtį geriausių vaizduojamojo meno vietų Europoje. Šalia tokių objektų kaip Luvras, Pompidou centras, P.Picasso muziejus Paryžiuje, Ermitažas Sankt Peterburge, Tretjakovo galerija Maskvoje, Guggenheimo muziejus Bilbao, El Prado Madride, minimas ir Europos parkas. Sąraše tai vienintelis objektas iš Rytų bei Vidurio Europos.

Europos parkas išskiriamas ir meno tyrinėtojos Amy Dempsey naujausioje knygoje Destination Art, kurioje aptariami svarbiausi XX – XXI amžiaus didelio mastelio aplinkos meno kūriniai. Pasak A. Dempsey, „didžiausias Gintaro Karoso kūrinys – pats Europos parkas, jo koncepcija, evoliucija ir nenutrūkstamas įvairiausių elementų choreografijos kūrimas. 55 ha meniškame kraštovaizdyje eksponuojama įspūdinga kolekcija, kurioje dabar jau daugiau kaip 100 eksponatų – čia kuriamas dialogas tarp meno kūrinių, erdvės ir žiūrovų“.

Lietuvoje Europos parkas tinkamai įvertintas tik pernai: 2006 metais jo sumanytojas ir kraštovaizdžio architektas Gintaras Karosas pelnė Nacionalinę Kultūros pažangos premiją – už muziejaus po atviru dangumi įkūrimą, pasaulinės patirties talentingą perėmimą ir sklaidą.

Projektą pradėjęs apie 1987 metus, Karosas jį įgyvendino vienas, iš valstybės institucijų sulaukęs tik simbolinės paramos. Naujos kartos skulptūrų parkas, iš pradžių atrodęs kaip utopinė idėja, tapo pasipriešinimu kūrybiškumą varžančiai sovietinei sistemai, virto organizuota struktūra, kaupiančia, saugančia, eksponuojančia meno kūrinius, plėtojančia edukacinę veiklą. Tuo pat metu Karosas konceptualiai formavo parko kraštovaizdį, subtiliai susiedamas natūralaus ir kultūrinio peizažo vertės.

Apleistas miškas po medžių retinimo, grunto sausinimo, vandens telkimo darbų įgijo viešojo parko vaizdą. Nauji medžiai Europos parke nebuvo sodinami, tačiau tuščios aikštelės ir laukymės, iškirtus medžius, suformuotos taip, kad atsivertų banguotas parko reljefas.

Naujai komponuojant kraštovaizdžio elementus, 55 hektarų plotas buvo suskaidytas į gausybę vizualinių fragmentų – atviros ir uždaros erdvės daro kadruotės įspūdį. Šios vaizdinės atkarpos veikia žiūrovus savita tvarka, perspektyvos, šviesos ir šešėlių efektais autonomiškai plėtoja siužetą.

Nors Europos parkui būdingas fragmentiškumas, tačiau jo koncepcija labai vientisa. Painus lyg labirinto takų tinklas, dinamiškas kalvų ir lomų santykis, vaizdingi tvenkiniai, atsiveriančios panoramos, netaisyklinga augmenijos linija sukuria romantišką, tapybišką įvaizdį. Kad primintų tipišką XIX a. peizažinį angliškojo tipo parką, Europos parkui trūksta tik upokšnių, tiltelių, rotundų, krioklių ir pilies griuvėsių.

Kalbėdamas apie skulptūros santykį su atviromis erdvėmis, įtakingas britų skulptorius Anthony Caro kritikavo tokius skulptūros parkus, kurių eksponatai neturi sąryšio su juos supančia aplinka, yra užgožiami gamtos. Pasak Caro, skulptūrai tokiame parke-talpykloje tinka vaizdingas „pliumptelėjusios“ skulptūros epitetas, nes nepaisoma jos mastelio, formos ir ryšių su erdve. Be to, menininkas suformulavo naują terminą – parkas skulptūroms (park for sculptures), juo įvardydamas aukštesnio, tobulesnio lygmens skulptūrų parkus. Erdvė, į kurią „įskiepijama“ skulptūra, organizuojama taip, kad būtų atskleisti išskirtiniai eksponato bruožai, jo turinys. Parkas skulptūroms orientuotas pabrėžti meno kūrinio ypatybes, o peizažas pasitelkiamas kaip pagalbinė priemonė šiam tikslui pasiekti.

Tai būdinga ir Europos parkui, taigi jo negalima laikyti elementaria skulptūrų talpykla vaizdingame fone. Čia siekiama gamtos ir skulptūrų vienovės, taikomi išradingi eksponavimo būdai, suteikiantys skulptūroms daugiau įtaigumo, atveriantys jų vertę.

Europos parke skulptūros eksponuojamos meistriškai ir jautriai, atsižvelgiant į reljefo specifiką, akcentuojant kūrinio ir kraštovaizdžio elementų ryšius. Eksponavimo lygiai ir žiūros taškai yra trys: skulptūros žemės reljefe, standartinis antžeminis eksponavimas, ir skulptūros medžiuose.

Skulptūros dažnai išdėstomos erdviose aikštelėse, pievose, kurias įrėmina miško juostos. Čia daug tuščios erdvės, todėl meno kūrinys atsiduria plačioje peizažo panoramoje. Tačiau pasitaiko ir atvirkščiai – skulptūra įspraudžiama į mikroerdvę, sudarant hermetiškumo įspūdį. Ypač didelio mastelio kūriniai, patekę į suspaustą erdvę, tarsi absorbuoja aplinką, fokusuoja žvilgsnį į skulptūrinį objektą, gamtovaizdis tampa tiesiog fonu.

Vienas labiausiai į akis krintančių eksponavimo bruožų – netikėtumo principas. Jį ypač gerai atspindi trečiasis lygmuo, kai skulptūra kybo žiūrovams virš galvos. Nors dauguma kūrinių, eksponuojamų abipus pagrindinio kelio, yra aiškiai matomi iš tolo, kai kuriuos objektus rasti nelengva. Jie dažnai lyg netyčia išnyra tarp medžių, išryškėja žolėje, arba tiesiog ištirpsta, susiliedami su aplinka.

Daugelis Europos parko skulptūrų priklauso specifinės vietos (site-specific) kūrinių krypčiai. Jos buvo sukurtos ar pritaikytos konkrečioms parko erdvėms, ir todėl negali būti vertinamos be aplinkos konteksto.

Pavyzdžiui, parke stūkso žymaus minimalizmo atstovo Solo LeWitto Dvigubo negatyvo piramidė. Iš taisyklingų simetriškų betono blokelių ji sudėliota taip, kad šviesos ir šešėlių žaismas sukurtų iliuzines ertmes, kurios kinta keičiantis apšvietimui. Skulptūra atsispindi priešais esančiame vandens telkinyje ir tai dar labiau sustiprina žaidimo „pozityvais – negatyvais“ įspūdį. Vanduo pabrėžia formų tobulumą, atspindėdamas jų ritmą padeda atskleisti estetinę kūrinio vertę.

Elenos Urbaitis skulptūra Atsispindėjimai ne tik atsikartoja vandens paviršiuje, bet ir pati atspindi ją supančią aplinką, praplečia kraštovaizdžio erdvę, tarsi suteikdama jam ketvirtą matmenį. Trys beveik vienodos konfigūracijos plieno lakštai, išdėstyti vienas šalia kito, atrodo lyg būtų sustingę vandens srautai iš šalia esančio tvenkinio. Erdvę, natūralią gamtos šviesą ir atspindžius autorė panaudojo kaip neatsiejamą savo skulptūros dalį. Lakštai, jų atšvaitai vandenyje, veidrodiniu principu atspindi žiūrovą tai, kas yra aplink. Realybė modeliuojama pačiais netikėčiausiais būdais, žiūrovai atsiduria neįprastoje, meniškai transformuotoje aplinkoje.

Vidinė erdvė ir gamtos santykis su kūriniu dar labiau sureikšminamas Makoto Ito skulptūroje Sraigė ir G. Karoso kūrinyje Vieta. Tiek japonų menininko ore nupieštame „hieroglife“, tiek įspūdingame, erdviniame Karoso darbe pagrindinis veikėjas yra nuolat kintanti gamta, lietus, rūkas ar į skulptūros lauką patekęs žmogus.

Neatsiejamas nuo peizažo yra ir japonų menininkės Tei Kobayashi kūrinys YONI: Marijos Gimbutienės atminimui. Trys grakštūs, vertikalūs iš spalvotų akmenukų sunarstyti stulpai buvo pastatyti ant nedidelio tvenkinio kranto. Jų atspindžiai vandenyje tarsi neigia užmarštį, simbolizuodami Marijos Gimbutienės darbų reikšmę. Kiekvienas vertikalės elementas – tai vis nauja kultūros sluoksnių atodanga, kruopščiai surinkti archeologiniai faktai tarsi sudėliojami į akmeninę mozaiką.

Europos parką praturtina žinomos menininkės Beverly Pepper Teatras, įelektrinantis aplinką gamtos spektaklio nuojauta. Kūrinį, sukurtą pagal Žemės meno principus, sudaro „perskirtos“ kalvos šlaitai, sutvirtinti betonu, kurį maskuoja medžių šakos, sustiprindamos natūralumo įspūdį. Skulptūra – žmogaus rankų kūriniu – pagerbiami pirmapradžiai elementai, tiesiami tiltai tarp natūros ir kultūros, tarp buvusio ir esamo.

Denniso Oppenheimo kūriniai, eksponuojami Europos parke, išsako skulptoriaus polinkį į gigantiškus, hiperbolizuotus objektus, keičiančius kraštovaizdžio mastelio suvokimą, žaidžiančius alogiškais erdvės ir skulptūros dydžiais. Gerianti struktūra su inksto formos baseinu – tai dešimties metrų aukščio instaliacija, primenanti virš tvenkinio pakrypusį namelį. Krėslas-baseinas – šokiruojančių mastelių „fotelio“ karkasas, kurion viduje telpa dvi tonos vandens.

Vienas ypatingiausių Europos parko kraštovaizdžio objektų – Magdalenos Abakanowicz Neatpažinto augimo erdvė. Miško įkalnėje išdėstyti įvairaus dydžio betoniniai ovalo formos rieduliai asocijuojasi su akmens amžiaus statiniais ar didžiuliais dinozaurų kiaušiniais. Menininkei pavyko sukurti magišką erdvės aurą ir kartu pratęsti savo pamėgtą embrionų temą.

Europos parko kolekciją sudaro daugiau kaip šimtas modernistinių ir postmodernių kūrinių. Visi jie kartu su gamtos elementais konstruoja Europos parko naratyvą, specifinę atmosferą. Kraštovaizdžio architektūros teoretikė Anne Whiston Spirn išskiria skirtingus kraštovaizdžio kalbos būdus arba žanrus, tokius kaip kulto, atminimo, judėjimo, žaidimo, gamybos ir kt. Europos parko kraštovaizdis įdomus savo daugiabalsiškumu bei universalumu.

Europos parko romantiškumas, tapybiškumas nuteikia ramiam pasivaikščiojimui, suponuoja rytietišką ryšį su gamta, dvasingą, harmoningą požiūrį į meno kūrinius. Kita vertus, skulptūrų vaidmuo čia toks stiprus, kad jos netampa antraeiliais viešojo parko elementais, atliekančiais dekoratyvinę funkciją. Paskiros parko mikroerdvės režisuoja tam tikrą pasakojimo dalį, kurios turinys ir įtaiga priklauso nuo toje erdvėje eksponuojamų skulptūrų raiškos ir meninės kalbos. Todėl Europos parkas nenuteikia pasyviam poilsiui – tai minties parkas, veikiantis ne tik lankytojų jausmus, bet ir intelektą.

Europos parke daugėja kinetinių, mobilių skulptūrų, skatinančių žaidybinį pradą ir atitinka dar vieną – žaidimų kraštovaizdžio – tipą. Europos parkas šią funkciją įgavo, sakyčiau, atsitiktinai – dauguma skulptūrų iš pradžių buvo sergstimos nuo pernelyg energingo fizinio žiūrovų santykio. Vėliau įsitikinta, kad lankytojus, ypač vaikus, labiausiai vilioja tos skulptūros, ant kurių galima užsiropšti, įlipti jų vidun ir pan. Dabar jau nedraudžiama gyviau „bendrauti“ su eksponatais, be to, muziejus nusiteikęs gausinti interaktyvių skulptūrų skaičių. Tai suteikia parkui pramogos bruožų, tačiau viskas daroma skoningai ir santūriai, todėl Europos parkas išlieka aukštosios, o ne masinės kultūros objektu.

Europos parko kraštovaizdis aprėpia keletą tendencijų, žanrų, bet jie nedisonuoja vienas su kitu. Europos parko atmosfera demokratiška, nuteikianti kiekvieną lankytoją ieškoti to, kas jam įdomiausia ir padedanti tai rasti, kuriant savo asmeninį naratyvą.