Kultūros barai. R.Jurėnaitės straipsnis. Nauja Gintaro Karoso skulptūra Europos parke

Nauja Gintaro Karoso skulptūra Europos parke

Ramintos Jurėnaitės straipsnis žurnalui „Kultūros barai“ 2012 Nr. 9

Miško proskynoje išnyra debesys, nusileidę ant žolės, – tai tvirtovės, pastatytos iš balto marmuro šukių, griuvėsiai. Tokį stulbinantį vaizdą pamato Europos parko lankytojai.

Naujausias Gintaro Karoso kūrinys „Kultūra“ – tai kompozicija iš keleto dalių, kelianti asociacijas su paslaptinga archeologinių radinių teritorija. Tokį įspūdį pirmiausia daro patys skirtingo dydžio ir formų elementai, plokštumoje sukomponuoti kaip neišbaigta, atvira sistema. Kūrinys pateikiamas kaip „sustabdytas procesas“, tad nuo kiekvieno žiūrovo fantazijos priklauso, kokį įspūdį jis susidarys – supras tai kaip naują pradžią, rekonstrukciją ar kaip pabaigą, irimo ir nyksmo procesą…

Du dideli masyvūs „bokštai“ pievos gilumoje daug puikiau „išsilaikę“, negu stūksantys priešais juos, laukymės pradžioje, prie žemės prigludusių neaukštų sienų fragmentai. Čia išnyksta riba tarp skulptūros ir architektūros – didžiuosius „bokštus“ žiūrovai gali ne tik apeiti, bet ir įeiti į juos.

Organinės šios skulptūros formos kelia keistas netiesiogines asociacijas su barokinio parko statiniu, imituojančiu natūralų urvą, su kalnų masyvais, uolomis ar augmenija. Gamtos formos čia abstrahuojamos, o abstrakčioms vėl sugrąžinamas natūralumas.

Iš kelių tonų marmuro sumūryta balta monumentalių dydžių skulptūrinė kompozicija tamsios medžių ir krūmų lapijos apsuptyje atrodo labai lengva. Lengvumo įspūdį sukuria ne tik spalva, bet ir dinamiškas šviesos ir šešėlių žaismas, minkštų, takių, išgaubtų ir įgaubtų formų nelygūs, šiurkštūs paviršiai.

Čia, kur susibėga keletas keliukų, peizažas ir skulptūra susilieja į harmoningą vienovę. Žvelgiant iš skirtingų atstumų ir iš skirtingų vietų, atsiskleidžia besikeičiančių vaizdų įvairovė. Vienokius įspūdžius patirs lankytojai, į laukymę atėję pagrindiniu taku per mišką kalvos viršūne, kitokius – žvelgdami į didžiuosius „tvirtovės“ bokštus giliai iš lomos.

Nors Gintaras Karosas savo kūriniais ir inscenizuoja peizažą, jam pasakojimas nėra svarbiausias dalykas – menininkas kuria vietas, nuteikiančias kontempliacijai. Kompozicija „Jūsų patogumui“ (1999) – tai akmeniniai suoliukai, skirti vienam asmeniui. Jų daug, bet šlaite jie sudėlioti taip, kad žmonės užmegztų kontaktą ne vieni su kitais, o su peizažu – įsižiūrėtų į jo spalvas, formas, įsiklausytų į garsus, pajustų gamtos kvapus… Skulptūroje „Vieta“ (2001–2003) peizažo pojūtis sustiprinamas ne susiliejant su juo, bet išryškinant įtampą tarp meno kūrinio ir gamtos. Geometrinės redukuotos geležinės „kolonos“ tiek savo forma, tiek spalva sudaro ryškų kontrastą natūraliems akmenims, medžių kamienams, minkštam tvenkinio kontūrui. Naujausia kompozicija „Kultūra“ aprėpia abu šiuos santykio su peizažu variantus. Įžengęs į skulptūros vidų žiūrovas atsiduria nuo išorinio pasaulio izoliuotame kiaute ir, pajutęs keistą tuštumą, intuityviai susitelkia į patį save.

Iki šiol pagrindinės Karoso medžiagos buvo tradicinės: akmuo ir metalas. Menininkas mėgo varijuoti rastais daiktais. Naujausiam savo kūriniui jis pasirinko neįprastą medžiagą ir naują techniką. Visa skulptūrinė kompozicija sumūryta iš marmuro šukių. Tai leido kurti paslankias, organiškai takias formas. Dar svarbesnė skulptoriui ekologinė idėja – gamybos atliekas įmanoma paversti estetiškai rafinuotu meno kūriniu gamtos apsuptyje.

Šios skulptūros kaip ir visos Gintaro Karoso kūrybos pagrindinė tema – kultūros ir gamtos santykis. Europos parko įkūrėjas inspiracijų semiasi ne tik iš archeologijos, dailės istorijos, industrijos, miškininkystės, ekologijos, bet ir iš žemės, vandens, kalnų, debesų, augmenijos… Kiekvienu savo kūriniu jis stengiasi užmegzti subtilų dialogą su peizažu, kurį keičia labai nedaug ir atsargiai, tausodamas jo natūralumą.

Kompozicijos „Kultūra“, „Jūsų patogumui“, „Vieta“ rodo, kad Gintaras Karosas abstrakčios skulptūros tradicines proporcijas, formas ir medžiagas labai savitai derina su peizažinio parko tradicija.

Daug metų gyvendamas ir dirbdamas šioje vietovėje, menininkas sukaupė unikalią patirtį – ištyrinėjo kiekvieną kertelę, reljefą, miško paklotę, laukymes, išsiaiškino masių, horizontalių ir vertikalių santykius. Pažįsta čia kiekvieną medį… Mato kaip miško parkas keičiasi kartu su metų laikais… Todėl sunku atspėti, ar vieta parenkama pagal skulptūrą, ar šiosios idėją inspiruoja pati gamta. Greičiausia susipina ir viena, ir kita.

Dauguma skulptūrų parkų skirtingose šalyse ir kontinentuose yra tiesiog šiuolaikinės skulptūros kolekcijos po atviru dangumi. Visai kitokius skulptūrų parkus sukūrė vokietis Erwinas Wortelkampas Hasebache (Slėnis) ir Gintaras Karosas (Europos parkas), kviečiantys menininkus kurti darbus konkrečioms vietoms, atokiau nuo kitų kūrinių. „Slėnyje“ skulptūros statomos atvirame dirbamų laukų ir kultivuotų pievų peizaže. Europos parke sukuriama vieta, kad kiekvienas galėtų atsiplėšti nuo miesto triukšmo ir kasdieninės veiklos. Uždaros ir atviros erdvės, banguojantis reljefas, augmenijos įvairovė suteikia didesnę galimybę kūriniams susilieti su peizažu, ištirpti jame. Atsiranda netikėta ir labai įspūdinga skulptūrų dermė su peizažu.

Naujausias Gintaro Karoso kūrinys skulptūrą ir peizažą sulydė į vieningą simbolinę formą, suteikiančią galios vaizduotei. Šią skulptūrą tiesiog būtina pamatyti.