Europos parkas. Laimos Kreivytės straipsnis Kultūros baruose

Europos parkas – vieninga patirties erdvė

Laimos Kreivytės straipsnis. - Kultūros barai 2000. Nr. 12

Lankiausi toje vietoje keletą kartų, kai buvo įgyvendinamas mano didžiulis projektas. Gintaras Karosas pastatė jį taip, kad galutinis rezultatas yra tiksliai toks, kokio norėjau – erdvė apmąstymams ir patirčiai.

Magdalena Abakanowicz

EUROPOS PARKAS buvo įkurtas 1991 metais skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva. Tie, kas jame pirmąkart lankėsi šiemet, o ir prieš metus ar dvejus, sunkiai įsivaizduotų šią vietovę, kokia ji buvo prieš septynetą metų. Ką reiškia užmojis įkurti skulptūrų parką ir pristatyti geriausius modernaus meno pavyzdžius, neturint praktiškai nieko – nei pinigų pirkti ar užsakyti darbus, nei vardo, kuris įtikintų intencijų rimtumu, nei autoritetingų globėjų, kad jų padedamas galėtum prasibrauti pro biurokratijos brūzgynus? Netoliese esančio geografinio Europos centro įkvėpta įvairių kultūrų sambūvio šiame žemės lopinėlyje vizija 1993-iaisiais daug kam atrodė panaši į utopinius “Naujuosius Vasiukus”. Juk čia buvo tik nedidelė laukymė netoli Joneikiškių kaimo su skulptoriaus tėvų pastatytu namu, į kurį vedė duobėtas kaimynystėje esančių kolektyvinių sodų žvyrkelis. Tada ši erdvė nė iš tolo nepriminė dabartinės 55 ha teritorijos su 70 skulptūrų, kurias sukūrė menininkai iš 22 pasaulio šalių. Todėl nenuostabu, kad nemažai meno profesionalų ir funkcionierių G. Karoso sumanymą iš pradžių vertino skeptiškai – ir dėl skulptoriaus jauno amžiaus, ir dėl to, kad privati iniciatyva Lietuvos meniniame gyvenime dar buvo ne tik retas, bet ir įtartinas reiškinys.

Negalima teigti, kad tokių iniciatyvų apskritai nėra buvę. Puikus pavyzdys - skulptoriaus Mindaugo Navako surengti betono skulptūrų simpoziumai Aukštuosiuose Paneriuose (1985), tuometinių Menininkų rūmų (dabar Prezidentūros) kieme (1990, 1992) ir Santariškėse (1991). Tačiau bendrame parodų kontekste šie renginiai funkcionavo veikiau kaip išimtys, nes dailės gyvenimą organizavo ir tvarkė kūrybinės sąjungos bei valstybinės institucijos. O juk būtent ši, pačių skulptorių įgyvendinta meninė praktika “įvedė” jaunuosius Navako simpoziumų dalyvius (Algį Lankelį, Artūrą Railą) urbanistinį peizažą, išpureno dirvą vėlesnėms jų meninėms intervencijoms į miesto erdves (Skulptūra senamiestyje, 1994; Kasdienybės kalba, 1995; Užmiršta dabartis, 1996) ir taip paskatino alternatyvių meno formų plėtotę Lietuvoje.

Tačiau grįžkime į Europos parką. Gintaras Karosas, dar VDA studentas, 1993-iaisiais surengė tarptautinį skulptūros simpoziumą, kuriame dalyvavo dešimt skulptorių iš Graikijos, Suomijos, Armėnijos, Vengrijos, Norvegijos, JAV ir Lietuvos, dauguma iš jų - bebaigiantys meno akademijas. Kukliai dabar atrodo nedidelės skulptūros iš medžio ir akmens, lyginamos su vėlesnių simpoziumų kūriniais. Tačiau šis pirmas mėginimas padėjo išsiaiškinti tolimesniam parko formavimui svarbius principus:

dėmesys koncentruojamas ne į paskirus autorius ar darbus, bet į kūrinių santykį su landšaftu ir kitomis skulptūromis;
skulptūros kūrimas ir aplinkos formavimas suvokiamas ne kaip baigtinis produktas, bet kaip ilgalaikis procesas, kuris nesibaigia kūrinio integracija į peizažą; skulptūros gali būti perkeliamos į joms tinkamesnes vietas, atveriant naujas teritorijas;
kuriama skirtingas kultūrines tradicijas ir menines praktikas jungianti patirties erdvė, atvira naujiems ieškojimams;
kviečiant menininkus geografinis principas neturi nustelbti kokybinio kriterijaus.

Jau antrajame simpoziume 1994-aisiais išryškėjo du skirtingų kultūrinių tradicijų padiktuoti erdvės organizavimo būdai: erdvę ženklinantis vakarietiškas, kur svarbiausia – aplinkoje dominuojantis kūrinys (amerikiečio Jono Barlowo Hudsono akmeninės “Debesų rankos”, 1994) ir rytietiškas, kai skulptūra susilieja su erdve, kone ištirpsta joje, o aplinka tampa neatskiriama jos dalis (japonės Tei Kobayashi “Yoni: Marijos Gimbutienės atminimui” - trys akmeniniai stulpeliai aplink tvenkinį beveik pasislepia tarp beržų kamienų). Vėliau, formuojant skulptūrinį peizažą, bus naudojamasi abiem eksponavimo būdais – ir atviru, panoraminiu, ir integruojančiu, kameriniu, atsižvelgiant į konkretaus kūrinio specifiką. Tačiau kiekvienu atveju paisoma konkrečios vietos charakterio, landšafto ypatybių. Meno kūrinys ne “pastatomas į vietą”, kaip paminklas aikštės viduryje, jis ir yra ta vieta. Gintaras Karosas atsisakė tradicinės kraštovaizdžio architektūros idėjos, nes ji jam atrodo pernelyg formali.

Iš pat pradžių buvo aišku, kad norint šį atokų kampelį paversti gyva, įvairias meno praktikas generuojančia erdve, reikės praskinti daug neišbandytų kelių. Ir ne tik sodybą supančiame miške. Reiks laužyti įsisenėjusias skulptūros ir erdvės formavimo sampratas, kurios puikiausiai funkcionavo prieš 20 metų, tačiau nūnai nebepajėgia aprėpti šiuolaikinių meno procesų įvairovės. Pasak garsios moderniojo meno teoretikės Rosalindos Krauss, dabartinėms meninėms praktikoms erdvėje apibūdinti jau nebetinka terminas “skulptūra”, nes jas galima apibrėžti tik neigimo būdu: tai, kas nėra gamta, ir nėra architektūra. Tai greičiau kompleksiškas aplinkos kūrimas.

Europos parkas formuojamas siekiant meno kūrinių ir gamtos harmonijos, todėl vengiama drastiškos intervencijos, stiprinančios kultūros – natūros opoziciją. Skulptūros, kad ir kokių garsių menininkų jos būtų, jokiu būdu nėra “virš”, arba svarbesnės už supantį peizažą. Kūrinys ir aplinka kuriami kaip vieninga patirties erdvė. Tokią vienovę įmanoma pasiekti tik atidžiai įsiklausant, įsigyvenant į vietovę. Reikia šimtus kartų išvaikščioti mišką, kad intuityviai parinktum naujas erdves ir kelius per daug jo neišretinant, kad “atspėtum” tinkamas tvenkiniams vietas, numatytum, kuriems darbams reikalingas atspindys vandenyje, o kuriems – mišriojo miško tankmė ar ąžuolų giraitė. Vengiama formalaus planavimo, kai įgyvendinama iš anksto sumanyta schema, kuri gal leistų sukurti tam tikras logines kūrinių išdėstymo jungtis ir būtų patogesnė žiūrovams, bet parko visumą paverstų dirbtinai dekoratyvia. Reikia įaugti, įsiklausyti, įsigyventi į vietovę, kad vaizduotė formuotų erdvę kaip paukštis kūnu formuoja lizdą.

Karosas ir pats kuria skulptūras. Parke matome nuoseklią raidą nuo simbolinio ženklinimo iki pasklidusių formų kartojimo (“Jūsų patogumui”) ir socialinės akcijos – iš senų televizorių suformuoto labirinto. Jis funkcionuoja kaip pavergto proto metafora, atskleidžianti įvairiais kanalais transliuotų vaizdų ir ideologijos ryšį. Keturkampės dėžės, išplėštais viduriais ir užgesusiais ekranais, atrodo kaip televizorių mutantų kaukolės. Skulptorius turi ir daugiau aktualių idėjų, tačiau jam svarbiau ne pačiam įsiamžinti nekintančia forma, bet kurti polifonišką, nuolat atsinaujinančią meno erdvę.

Įgyvendindamas ambicingus projektus Europos parke, Karosas pasikliauja ne tik intuicija ir kūrybiškumu, bet patirtim, kurią įgijo studijuodamas pasaulinius skulptūrų parkų ir landšafto formavimo pavydžius. 1995 m. Wall Street Journal išrinktas į svarbius pakeitimus vykdančių Vidurio ir Rytų Europos jaunų žmonių dvidešimtuką, Karosas gavo USIA stipendiją stažuotei garsiausiuose JAV muziejuose. Aplankė ne tik prestižinį Modernaus meno muziejų, Nacionalinę galeriją, bet ir susipažino su stambių pramonės korporacijų kolekcijomis po atviru dangumi (Pepsi co), menininkų kuriamomis alternatyvinėmis erdvėmis (Mark di Suvero Socrates parkas netoli Niojorko), aplankė Noguchi suformuotą skulptūrų sodą ir, žinoma, Storm King meno centrą kalnuotoje Mauntainvilio vietovėje prie Niujorko - vieną iš didžiausių ir įspūdingiausių moderniosios skulptūros muziejų po atviru dangumi, kurio rūstus peizažas ir plačios erdvės padarė jam didžiulį įspūdį. Susidomėję Europos skulptūrų parko idėja, Gintarą Karosą pradėjo kviesti ir kiti garsūs muziejai, turintys kolekcijas po atviru dangumi: Kröller-Müller Olandijoje, Hakone ir Usukushi-Ga-Hara Japonijoje, Louisiana Danijoje. Šios kolekcijos pradėtos formuoti prieš keletą dešimtmečių perkant pasaulyje garsių menininkų darbus ir/arba rengiant tarptautinius konkursus (Auguste’o Rodino ir Henry Moore’o premijos Japonijoje). Tokių galimybių neturintis Europos parkas savo jėgomis įgyvendina naujus, specialiai šiai vietovei sukurtus modernizmo klasikų projektus (Magdalenos Abakanowicz “Neatpažinto augimo erdvė”, Solo LeWitto, Denniso Oppenheimo darbai).

Lietuvoje yra vietų, kur stovi skulptūros po atviru dangumi. Garsiausias ir anksčiausiai įsikūręs Klaipėdos M. Mažvydo skulptūrų parkas. Nuo 1977 m. Klaipėdos miesto valdžios iniciatyva ir lėšomis Smiltynėje pradėti rengti skulptūros simpoziumai, į kuriuos buvo kviečiami ką tik studijas baigę Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius, Mindaugas Navakas ir kiti. Buvo sudarytos galimybės kurti skulptūras iš patvarių medžiagų ir įkurdinti jas natūralioje aplinkoje. Tačiau kokia ta aplinka? Netoli autobusų ir geležinkelio stoties buvusiose kapinėse esantis neprižiūrimas parkas. Jo formavimo principas buvo stichiškas – skulptūros tiesiog pastatytos į autorių parinktas vietas. Kiekvienas, žinoma, rūpinosi savo darbo matomumu. Niekas neneigia Smiltynės simpoziumų svarbos lietuvių skulptūros modernizacijai, tačiau apie kokią nors M.Mažvydo parko kaip visumos viziją, konceptualų erdvės formavimą kalbėti neverta. Čia įdomiausi brandūs ir tuometinės lietuvių skulptūros kontekste novatoriški paskirų autorių kūriniai. Kadangi simpoziumo idėja kilo “iš viršaus”, ilgainiui jis prarado eksperimentinį pobūdį, tapo oficioziniu renginiu – į jį pradėta kviesti jau nusipelniusius Lietuvos ir “broliškų respublikų” skulptorius. Gyvą meninių idėjų apykaitą nustelbė valdžios reprezentacinės užmačios. Vieną iš geriausių moderniosios lietuvių skulptūros kolekcijų sukaupęs Klaipėdos parkas merdi –nesaugomos skulptūros nyksta neprižiūrimoje aplinkoje, kur pamažu atkuriamos kapinės.

Alytaus skulptūrų parkas irgi pradėtas “iš viršaus”, įkurtas miesto parke. Jis nėra toks gūdus ir apleistas, kaip Klaipėdos, jį mielai lanko miestiečiai, tačiau ir jis stokoja kūrinių ir erdvės santykių įvairovės. Skulptūros tiesiog išmėtytos parke panašiu atstumu. Pagrindinė jų funkcija – dekoratyvinė. Nutrūkus simpoziumams, skulptūrų parkas virto sustingusia rekreacine zona.

Tačiau dabartiniai muziejai nė iš tolo neprimena tam tikroje vietoje visiems laikams smeigtukais prismeigtų drugelių kolekcijos. Jų gyvybingumas slypi atsinaujinime, naujų skaitymo būdų ir bendravimo su auditorija paieškose. Kompiuterius pasitelkusi ir milijardus elektroninių laiškų rašanti karta neis žiūrėti stende džiūvančio menininko skalpo. Bet į Europos parką važiuoja ekskursijos iš visos Lietuvos. Kasmet čia lankosi daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių, o šiemet pasiektas rekordas – 60 tūkstančių. Šis parkas minimas pasauliniuose skulptūrai skirtuose leidiniuose. Pavyzdžiui, Joyce Ellen Weinstein žurnale Sculpture papasakojusi Europos parko įkūrimo istoriją, cituoja dailės kritiko Michaelo Brensono žodžius: “Europos parkas yra tiltas tarp skirtingų kultūrų”. Ir pridiria, kad jo įkūrėjas stengiasi paversti parką tiltu į meną pačiai įvairiausiai auditorijai.

Gintaro Karoso formuojamas modernus peizažas jau tapo svarbia mūsų kultūros dalim.