Misija – sujungti 

Ievos Jaskutėlytės straipsnis žurnalui „Naujas namas“ 2007 Nr. 6 

„Nuo pat vaikystės pasitikdamas ir palydėdamas kiekvieną dieną, jaučiu nerimą dėl prabėgusio laiko prasmės. Intuityviai žinau, kad savo buvimą žemėje turiu įprasminti kažkuo nekasdienišku ir nebuitišku, tuo, kas yra aktualu ne tik man ir ne tik šiandien. Taip gimė mintis sujungti gamtą su žmogaus intelektu, perteikiamu meno kūriniais.Taip viename žemės lopinėlyje, kur palyginti neseniai buvo apleistas miškas ir pelkės, atsirado pirmieji amžinybės ženklai – skulptūros“, – pasakoja Europos parko įkūrėjas skulptorius Gintaras Karosas.

1993 m. miškingoje teritorijoje greta Joneikiškių kaimo, kur visai netoliese yra geografinis Europos centras, buvo pastatytos pirmosios skulptūros. Tai buvo dešimties Gintaro pakviestų niekam nežinomų, dar tik bebaigiančių meno akademijas skulptorių iš Graikijos, Armėnijos, Suomijos, Vengrijos, Norvegijos, JAV ir Lietuvos kūriniai. Šiandien jie atrodo nepaprastai kukliai, palyginti su tuo gausiu derliumi, kurį subrandino vėlesnių simpoziumų dalyviai – garsūs menininkai iš viso pasaulio. Taip bėgant metams meno kūrinių diapazonas šioje vietoje plėtėsi – parkas po atviru dangumi virto tarptautiniu mastu vertinamu ir pripažįstamu kultūros centru, sulaukiančiu lankytojų iš viso pasaulio. Per šimtas čia stovinčių skulptūrų, atskleidžia ne tik individualios kūrybinės minties potenciją, bet ir neištrinamą nacionalinį savitumą. Vis dėlto ši visą pasaulį aprėpianti kultūrinė trajektorija nėra beribė, nes ji grąžina mus į pradžių pradžią – neišsemiamą ir erdvų gamtos lopšį.

Gamta nėra tik fonas žmogaus kūrybai eksponuoti – čia ji lygiavertis turinys ir įkvėpimo šaltinis. Tuo įtikina ir naujausias Gintaro darbas, kurį jis pats vadina „pastatu-skulptūra“. Dinamiška jo forma, kuri atrodo it iškylanti ir vėl pranykstanti banga, nedalomai suaugo su kraštovaizdžiu. Autorius išduoda, jog šiam kūriniui atidavė šešerius metus. Iš tolo jis primena žole apžėlusią kalvą, tačiau priėjus artyn matyti įterptos stiklo plokštumos ir už jų boluojantys interjero fragmentai.

Pasak Gintaro sudėtingas šio reprezentacinio pastato statybos procesas priminė milžiniškos skulptūros lipdymą, kai kūrinys formuojamas intuityviai, sekant efemeriška, jokiais matematiniais parametrais neapibrėžta vizija. Ją suvaldyti ir materializuoti padėjo medinių klojinių kreivės, tarp kurių liejant betoną, pamažu augo plastiškas kūnas. Iš pradžių jis glaudėsi prie seno pastato, tačiau dabar pastarojo nelikę nė ženklo, kadangi jį taip pat apgobė sustingusio betono klostės. Modernios konstrukcinės medžiagos ir skrupulingas rankų darbas leido neordinarinę idėją paversti originalaus dizaino kūriniu, ant kurio šį pavasarį prasikalė pirmoji žolė: specialus dirvos sluoksnis, dengiantis betono lukštą, slepia sudėtingą inžinerinę įrangą, kuri drėkina žolės paklotą, bei palaiko tinkamą mikroklimatą dviejuose pastato aukštuose. Šis statinys puikiai pritaikytas rengti konferencijoms, seminarams, susitikimams ir kitiems edukaciniams bei pramoginiams renginiams.

Nors šio meninio projekto koncepcija atskleidžia natūralių bionikos formų plastiką ir apeliuoja į nestandartinius estetinius kriterijus, ji išlieka aktuali ir nūdienos kontekste. Juk tai ne tik vieno iš architektūrinių žanrų išraiška, bet ir savitas meninis manifestas, leidžiantis ugdyti naują požiūrį į žmogaus galimybes ir jo atsakomybę prieš gamtą, visuomenę, save. Tai tarsi atsvara brutaliems urbanistiniams miesto peizažams, kurie kaskart vis labiau gąsdina dėl šiandieninių komercinių statybos mastų. Egzistuoja begalė alternatyvų leidžiančių kurti aplinką. Kurti taip, kad ji būtų humaniška, tauri, išskirtinė, kuri taptų ne skaudžia takoskyra, bet tvirta jungtimi, susiejančia mus su gamta, istorija, laikmečiu ir vienus su kitais.

Kiti straipsniai

Apie Gintarą Karosą

Muziejaus istorija

Atgal į pradžią.