Žymi menininkė Europos parke kurs skulptūrą-teatrą

Vida Motuzaitė kalbasi su Beverly Pepper. - Mūzų malūnas, Lietuvos ryto priedas, 2001 m. liepos 24 d.

     Menininkų projektų scena

Šiemet šiuolaikinio meno muziejuje Europos parke bus pradėta ir per porą metų turėtų būti pastatyta vienos žymiausių pasaulyje amerikiečių kilmės Italijos skulptorės Beverly Pepper skulptūra-teatras.

Tai bus didžiulis, tarp kalvų šlaitų įsitaisęs amfiteatro tipo kūrinys iš dviejų dalių: scenos ir sėdimųjų vietų žiūrovams.

Viena šios skulptūros funkcijų – praktinė.

Ji turėtų tapti vieta įvairiems meniniams projektams – spektakliams, muzikiniams koncertams, poezijos skaitymams.

Scenoje bus įrengta apšvietimo ir įgarsinimo sistema. Teatras įsikurs visai netoli įėjimo į Europos parką, todėl žiūrovams, norintiems patekti į koncertą ar vaidinimą, nereiks eiti per visą parko teritoriją.

Žiūrovams bus įrengta keturi šimtai sėdimųjų vietų, tačiau teatras neturės jokių sienų, todėl čia galės sutilpti iki tūkstančio žiūrovų.

Kita šios skulptūros funkcija – estetinė.

Iš ketaus, žemės, žolės bei augančių medžių sukurtas teatras – tai savarankiška skulptūra, kaip ir visos kitos Europos parko skulptūros, kurių čia sukaupta jau arti devyniasdešimties.

Nuo reklamos iki tapybos

Skulptorės ir tapytojos B.Pepper karjera prasidėjo prieš penkiasdešimt metų ir sėkmingai tęsiasi ligi šių dienų.

Brukline, Niujorke ji studijavo reklamos dizainą, fotografiją ir pramoninį dizainą.

Baigusi studijas ji persikėlė į Paryžių, kur studijavo tapybą.

1952 metais Romoje buvo surengta jos pirmoji personalinė tapybos paroda.

1960 metais B.Pepper išvyko į kelionę po pasaulį, turėjusią jai, kaip menininkei, lemiamos reikšmės. Kambodžoje ji pamatė archajiškas skulptūras, kurios ir paskatino dirbti šioje srityje.

Po metų įvyko pirmosios jos personalinės skulptūros parodos Romoje ir Niujorke.

Per penkiasdešimt jos kūrybos metų priskaičiuojama apie šimtą personalinių skulptūros parodų, surengtų visuose pasaulio kampeliuose.

Dailininkė yra sukūrusi unikalų “Soli Ombra” parką Barselonoje. Jo plotas prilygsta dviem futbolo stadionams.

Aštuoniasdešimtmetė kūrėja iki šiol yra nepaprastai energinga, stipri ir kūrybinga.

Ji nuolat dirba prie trijų keturių projektų vienu metu įvairiose pasaulio šalyse.

Senelių kraštas

Liepos 11-17 dienomis B.Pepper buvo atvykusi Į Europos parką apžiūrėti aplinkos ir išsirinkti vietos savo skulptūrai.

Kalbėjomės su ja Europos parke lauko kavinėje, kepinant trisdešimties laipsnių karščiui.

***

- Sakėte, kad prieš atvykdama į Lietuvą manėte, jog tai trečiojo pasaulio šalis. Ar pabuvusi čia pakeitėte nuomonę?

- Apie trečiojo pasaulio šalį pajuokavau. Aš tiesiog nežinojau, ko tikėtis. Tai pirmoji mano kelionė į pokomunistinę šalį.

Buvo labai malonu pamatyti, kad Lietuva – labai graži, labai aktyvi, atvirų žmonių šalis.

- Ar tiesa, kad jūsų seneliai yra kilę iš Vilniaus?

- Jie buvo priversti išvykti iš Vilniaus į Ameriką dėl savo politinės veiklos, nukreiptos prieš to meto valdžią.

Senelė labai mažai kalbėdavo apie savo veiklą Lietuvoje. Žinau, kad jie buvo aktyvistai, sakydavo kalbas gatvėse. Dauguma žydų šeimų iš čia išvyko dėl persekiojimo, tačiau jie pasitraukė kaip protestuotojai.

Mano senelė buvo labai ryški asmenybė. Ji trumpai nusikirpo plaukus maždaug 1880 metais. Tuomet tai buvo tikrai neįprasta.

Mane, Amerikos žydę, apima labai keistas jausmas atvažiavus čia, kur buvo išžudytas labai didelis procentas žydų, surasti čia tokią gražią vietą, tokį gražų Vilnių.

Aš jį įsivaizdavau visai ne tokį. Pažįstu daug žmonių Niujorke, kurių protėviai yra iš Vilniaus.

Netgi mano dukros vyro iš Pietų Afrikos šeima taip pat yra kilusi iš Vilniaus.

Niujorke – didelis sandėlis

- Jūs tarsi pakartojote savo senelių istoriją – tik atvirkščiai. Anksti išvykote iš Amerikos ir apsistojote Europoje. Tiesa, dabar turite namus ir Italijoje, ir Amerikoje.

- Todis, kur aš gyvenu Italijoje – puiki didelėms skulptūroms kurti. Mano vyrui taip pat patogu ten pasikviesti ką nors dėl interviu ar pradėti naują knygą.

Jis – žurnalistas ir rašytojas.

Tačiau Amerikoje yra mano galerija, todėl nusipirkau butą Niujorke, o neparduodu jo todėl, kad man reikalingas didelis sandėlis.

- Jūs esate aplankiusi daugelį pasaulio skulptūrų parkų – muziejų po atviru dangumi. Kokį įspūdį jums padarė mūsiškis?

- Europos parkas – tiesiog neįtikėtinas. Ypač nepaprasta yra tai, kad jo variklis yra vienas jaunas žmogus, kuris kiekvieną rytą turi atsibusti su nauja idėja, kaip tą parką išlaikyti.

Lankiausi visuose tokio pobūdžio parkuose. Dauguma jų yra labai turtingų žmonių nuosavybė, jie išsilaiko patys, be valstybės ar didelių bendrovių paramos.

Palyginti su kitais, Europos parkas yra labai jaukus ir gražus. Galima čia pastatyti bjaurią skulptūrą, ir ji atrodys ne tokia bjauri, negu yra iš tikrųjų.

Šis parkas sukomponuotas taip, kad kiekviena erdvė yra lyg atskiras kambarys, visai kaip muziejuje. Jeigu jis ir toliau plėtosis taip, kaip per pastaruosius kelerius metus, jis taps geresnis už daugelį kitų parkų.

Jis turi galimybę tapti pasaulinio lygio reiškiniu.

Įžymybių paradas

- Europos parke pastatytus savo kolegų skulptorių Solio LeWitto, Magdalenos Abakanowicz, Denniso Oppenheimo darbus jūs įvertinote kaip geriausius jų kūrinius. Visuose pasaulio moderniojo meno muziejuose šių meistrų darbai yra laikomi kolekcijų puošmena, ir tai, kad geriausi jų pavyzdžiai yra Lietuvoje, atveria kelią į mūsų šalį kitiems pasaulio skulptūros elito grandams, tokiems kaip jūs.

- Gintaras (Europos parko direktorius G.Karosas. – Red.) turi tikrą talentą pastatyti skulptūrą į tinkamą vietą. Pavyzdžiui, LeWittas darė daug tokių darbų kaip Europos parke, tačiau “Dvigubo negatyvo piramidė” yra ypatinga dėl vietos, kuri jai parinkta, ir vandens. Vandens telkinys suteikia šiai labai racionaliai skulptūrai ypatingo romantizmo.

- Tikimės, kad jūs taip pat sukursite čia geriausią savo skulptūrą. Ko jūs tikitės pati iš savęs?

- Iš savęs aš visada tikiuosi klausimų, o ne atsakymų. Atvykau čia apžiūrėti vietos, dabar reikia apgalvoti, kaip įgyvendinsiu savo koncepciją.

Vieta, kurią parinkome, yra labai graži ir mistiška, tačiau ji turi būti dar ir praktiška, nes ši skulptūra trauks į parką žmones.

Joje skambės muzika, poezija, bus rodomi teatro vaidinimai. Man yra iššūkis padaryti šią skulptūrą tuo pat metu dar ir kaip meno kūrinį.

Kai ankščiau galvojau apie šį projektą, dar neįsivaizdavau, kad Europos parkas yra toks poetiškas. Aš stengsiuos čia padaryti savo geriausią darbą.

Skulptūra – lyg medis

- Kas jus paskatino pasirinkti būtent teatro projektą Europos parkui?

- Tai, kad parkas kol kas dar neturi susitikimų vietos.

Aš susikūriau nemenką įvaizdį su tomis skulptūromis-teatrais. Žmonės

renkasi į mano teatrus įvairiose pasaulio vietose.

Bet tai pirmiausia vis dėlto yra skulptūra, nors ir pritaikyta naudojimui. Praktinė nauda – tik antraeilė skulptūros funkcija.

Labai retai aš įsivaizduoju, kaip skulptūra atrodys, kai bus baigta. Ir kai teatras bus baigtas, aš būsiu taip pat nustebusi, kaip ir jūs.

Noriu, kad darbe būtų daug daugiau tokių dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti, nei akivaizdžių. Mat jeigu meno kūrinį galima paaiškinti, tai jis yra lyg stiklinė – tai objektas. Tu aiškiai žinai, kas tai yra.

Noriu, kad meno kūrinys būtų lyg medis.

Turbūt pastebėjote, kad vieni medžiai turi daugiau dinamikos negu kiti. Ir nors jie visi yra vienodai gražūs, kai kurie medžiai aplink save turi aurą, o kiti – ne.

Norisi, kad mano skulptūros turėtų aurą. Tai nelengva padaryti, aš kiekvieną kartą tiesiog tikiuosi, kad tai atsitiks.

Sakiau, kad čia yra geriausi Le Witto, Abakanowicz, Oppenheimo darbai, nes jie turi labai stiprią aurą.

Aplinkos ir formos sintezė

- Skulptūra-teatras. Kada ir kodėl tai sumanėte?

- Tai darau jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus. Kažkada pastebėjau, kad dauguma žmonių sėdasi ant lauke stovinčių skulptūrų.

Apgalvojusi tai, Dartmuto koledže Amerikoje padariau vieną kūrinį iš šimto trisdešimties skulptūrų, kylančių iš žemės.

Studentai pradėjo skųstis, kad atėmiau jų pamėgtą susitikimo vietą, tada aš jiems pasakiau: “Negalkokite apie šiuos iš žemės kylančius elementus kaip apie skulptūras, galvokite, kad aš sukūriau jums kėdes, taigi sėskitės ant jų”.

Nuo tada ji tapo populiariausia skulptūra koledže, naujoviška susitikimų vieta.

- Ar savo skulptūrose nusprendėte panaudoti aplinkos elementus – žolę, žemę, augančius medžius – po to, kai išvydote Kambodžos skulptūras?

- Nauja samprata atsirado pamačius atsitiktinę vienos skulptūros, kuri stovėjo pievelėje, fotografiją. Visa pieva atsirado toje skulptūroje, ir mane tai visiškai užvaldė.

Gamtos ir žmogaus kūryba

- Skulptūras kurti pradėjote gana vėlai, kai jums buvo jau per trisdečimt. Nei iki tol, nei po to skulptūros nestudijavote.

Kur įsigijote reikalingų žinių ir apskritai kodėl ėmėtės šios meno srities?

- Yra dvi dažnai kartojamos istorijos.

Pirma: 1960 metais persikėlę su šeima į Romą, prie namų radome nukirstus visus medžius. Jų buvo trisdešimt devyni.

Žiūrėdama į juos, nusprendžiau padaryti skulptūrą. Pradėjau raižyti medį. Štai kodėl mano darbai tokie dideli – aš pradėjau nuo didelių medžių.

Tuo pat metu išsiruošiau į kelionę po pasaulį su savo dar visai mažyte dukra. Mes nuvykome į Kambodžą – tai buvo dar prieš visus tuos karus.

Archeologai kasinėdami atsitiktinai surado milžiniškas skulptūras – medžių viršūnes siekiančias ir net dar didesnes akmenines galvas. Viską buvo apraizgę vijokliai. Tos galvos atrodė lyg apaugusios šaknimis.

Tai buvo galingiausias, įspūdingiausias vaizdas. Mane pribloškė ta aplinka. Gamta ir skulptūros sudarė visišką simbiozę – viena negalėjo egzistuoti be kita.

Aš pamačiau, kad taip su gamta susijusi skulptūra daug labiau jaudina.

Nuo pat pradžių, kai ėmiausi skulptūros, daug dirbau gamyklose, geležies liejyklose. Buvau jauna, patraukli moteris, visi norėjo man padėti, taigi aš mokiausi gamyklose – tai ir buvo mano universitetas.

Niekada nemaniau, kad technika yra svarbiausias dalykas.

Technika reikalinga amatininkui, o menininkui būtinas sugebėjimas sukurti įvykį.

Tai, kad niekada nestudijavau skulptūros, man tik padeda. Mano teorija tokia, kad nežinodama praktinių apribojimų aš džiaugsmingai einu pirmyn net ir tada, kai žmonės sako, kad tai yra neįmanoma.

Galbūt aš dažnai išradinėju dviratį, tačiau tai bent jau leidžia man dirbti taip, kaip aš noriu.

- Dažniausiai imatės trijų keturių projektų vienu metu. Kokius dar sumanymus įgyvendinate dabar?

Italijoje kuriu nedidelį parką, darau skulptūras privatiems asmenims, o tai man neįprasta. Su dukra baigiame knygą, pradedu ruoštis parodai.

- Kokią lietuviškojo darbo dalį darysite savo rankomis?

Naudosiu medžių šakas, kurias įspausiu į geležį.

Laimės kūdikis

- Jūs atrodote labai laimingas žmogus. Sėkminga karjera, sėkminga jau penkiasdešimt metų atlaikiusi santuoka, talentinga poetė dukra.

- Nežinau, ar esu labai laiminga, dauguma už mane yra daug laimingesni. Mane tiesiog lydi sėkmė, esu laimės kūdikis, ir tai labai vertinu.

Tačiau, kaip ir kiekvienam menininkui, man kyla daug abejonių, dvejonių.

- Gal dar ko nors nepaklausiau?

- Blynų valgymas Lietuvoje man primena senelę. Ji kepdavo mums tokius pat blynus.

Senelė apako dar jaunystėje, tačiau išliko labai gyvybinga ir narsi. Visą laiką pati pirkdavo drabužius, lyg juos būtų galėjusi matyti. Tokia stipri moteris.

Visos mūsų šeimos moterys – ir mano senelė, ir mama, ir aš, ir mano dukra – esame labai stiprios. Labai svarbu būti stipriam, kad išgyventum šiais laikais.

Reikia turėti pakankamai optimizmo, bet tai nereiškia, kad galima aklai pasitikėti sėkme, laukti, kol viskas gerai baigsis.

Reikia darbu paremti optimizmą, reikia susikurti savo laimę, atpažinti ją.

Genialumas yra dieviško atsitikimo atpažinimas.

Kad ir koks talentingas būtum, reikia dirbti ir dirbti, nuolat stumti pirmyn savo talentą. Talentas – lyg sėkla, kurią reikia laistyti, prižiūrėti, rūpintis ja.

Kvaila tikėti fantazijomis, teigiančiomis, kad mes, menininkai, per naktis švenčiam, linksminamės ir geriam. Menininkai dažnai būna daug disciplinuotesni žmonės už daugumą tarnautojų, dirbančių įstaigose.

Ryte menininkas keliasi anksti, vienas, ir dirba vienas – niekieno nekontroliuojamas ir neprižiūrimas. Visa mano šeima žino, kad menas man – pirmoje vietoje.

Bet kadangi jie visi irgi menininkai, tai mane puikiai supranta. Kiekvienas žmogus turi gyventi savo gyvenimą.

Turi jausti atsakomybę prieš save ir savo talentą.

Apie Gintarą Karosą

Muziejaus istorija

Atgal į pradžią.