Kaija Kaitavuori  

Kiasmos šiuolaikinio meno muziejaus (Suomija) edukacijos skyriaus vadovė

MUZIEJŲ EDUKACIJOS OBJEKTYVE - MODERNUS IR ŠIUOLAIKINIS MENAS

Šiuolaikinis menas ir edukacija – Kiasmos šiuolaikinio meno muziejaus patirtis

Kaija Kaitavuori

Meno istorijoje rasime besikartojančių klausimų, į kuriuos kiekviena epocha bando atsakyti savaip. Kita vertus, kai kurie klausimai yra aktualūs būtent tam tikrai epochai. Žodis “šiuolaikinis” žvelgiant iš šiuolaikinio meno perspektyvos reiškia meną, kuris yra sukurtas dabar, šiais laikais. Tai menas apie dabartį, apie daiktus, kurie yra aktualūs šiuo momentu. Jums nereikia sutikti su šiuolaikinio meno postulatais, jums jie gali būti nepriimtini, bet dažnai patį meną įdomiu padaro tas faktas, kad jis kalba apie dalykus, iškelia klausimus, kurie yra susiję su mūsų aplinka, laiku. Tad matome, kad tie patys klausimai yra nagrinėjami kitomis aplinkybėmis, kitose vietose, ne tik mene.

Tad mes nagrinėjame, interpretuojame mūsų laikmetį, mūsų santykį su gamta, su mūsų kūniškumu. Čia menininkai išreiškia savo santykį ar savo nuomonę apie pasaulį ir savo patirtį jame. Menas taip pat gali būti suvokiamas kaip debatai, į kuriuos kviečiamas žiūrovas. Menas gali būti galimybė sužinoti naujus dalykus per kitų sukurtus objektus, arba pažvelgti į save, savo vidų. Galiausiai menas gali būti būdas išreikšti save.

Dalyvavimas ir mokymasis

Šiuolaikinis menas sukuria puikias sąlygas mokymuisi. Jis pastato mokytoją ir mokinį greta, kuomet jie turi mokytis kartu, kadangi šiuolaikiniame mene niekas neturi teisingo atsakymo. Šiuolaikinio meno žanrai ir temos yra tokios įvairiapusės, kad jie suteikia galimybę išnagrinėti bet kurią temą iš įvairiausių pusių tiek mokyklos dėstomų dalykų kontekste, tiek savišvietoje. Vis dėlto, jis reikalauja nemažo atvirumo ir mokytojo pasiruošimo peržvelgti senas idėjas apie mokymą ir imtis nagrinėti temas, kuriose jis/ji nėra ekspertas.

Mokytis reiškia atsinaujinti ir keistis. Šiuolaikinis menas atveria puikias galimybes pokyčiui, kadangi jis kvestionuoja aksiomas, paneigia pripažintas idėjas ir priverčia stebėtojus suabejoti savo įsitikinimais – jis mus išbalansuoja. Iš esmės galima sakyti, kad menas visada sukelia tiek fizinę – ypatingai kūrimo procesas - tiek psichologinę sumaištį. Jis sudeda daiktus netinkama tvarka į netinkamą vietą. Jis pažįstamą paverčia neatpažįstamu, o nepažįstamą, kažkur matytu. Be to, iškreipia kategorijas ir hierarchijas.

Kūrybingumo būsena – tai tokia būsena ar situacija, kuomet yra tvirtai nejaučiama žemė, ant kurios stovima. Iškyla į paviršių kažkas naujo ir mes atsikratome įsiškanijusių mąstymo ir veikimo stereotipų. Mes esame situacijoje, kuomet stebime savo reakcijas ir stebimės, kodėl mes taip reaguojame. Disbalansas taip pat turi savo ribas, ir jei pusiausvyra yra per daug pažeista, nėra jokio tobulėjimo. Yra tik pasikeitimas į blogą pusę. Menas sudaro sąlygas išlaikyti balansą – jis padeda mums matyti daiktus kitomis akimis, skirtingai.

Psichoterapijoje metodas, kuomet į daiktą ar reiškinį yra bandoma pažvelgti iš kitos perspektyvos, vadinamas perorientavimu. Ši teorija buvo išvystyta 60–aisiais ir pritaikyta šeimos bei trumpalaikėje terapijoje. Perorientavimas yra grindžiamas pastebėjimu, kad galimybė matyti tuos pačius daiktus iš skirtingų perspektyvų yra pagrindinis būdas terapiniuose procesuose ir apskritai gyvenime, siekiant susidoroti su chaosu, kuris neretai mus supa. Šis pastebėjimas leido išvystyti techniką, kuri dabar naudojama žmonėms padėti pamatyti jų probleminę situacijoje kitoje šviesoje, pažvelgti į ją kitu kampu.

Perorientavimas sudaro sąlygas pakeisti emocinę būseną ar požiūrį į situaciją. Įvyksta sąmoningas objekto perkėlimas iš vienos kategorijos į kitą. Kuomet tas pats objektas patenka į kitą kategoriją, į paviršių išplaukia nauji to daikto aspektai ir jo svarba, kas keičia mūsų požiūrį į realybę ir reakciją į įvairias situacijas.

Šiuolaikinis menas dažnai sudaro prielaidas pažvelgti į objektą naujai ar netikėtu rakursu. Menas taip pat gali inspiruoti perorientavimo procesą: mes žvelgiame į kūrinį iš skirtingų perspektyvų, nes turime skirtingus poreikius, žinias ir patirtį. Žinios ir patirtis atkreipia mūsų dėmesį į tam tikrus aspektus ir priverčia stebėtoją “atrasti” tam tikrus daiktus ar reiškinius. Iš čia kyla skirtingos kūrinio interpretacijos. Šių stebėjimo patirčių pasidalinimas su kitais gali iššaukti dar daugiau interpretacijų ar idėjų ir sutelkti dėmesį ties naujais aspektais.

Kiasma

Kiasmoje mes akcentuojame mokymąsi, bet ne mokymą. Tai atveria galimybes per meną atrasti, patirti, suprasti ir sužinoti kažką naujo apie mus pačius ir pasaulį.

Mūsų veikla paremta dviem požiūriais. Viena vertus, yra gerai turėti šiek tiek bazinių žinių apie šiuolaikinį meną. Kita vertus, šiuolaikinį meną galime interpretuoti patys ir nebūtina žinoti išankstinių, visuotinai priimtinų sąvokų, kad jis galėtų tave paveikti. Šis dualizmas yra paremtas nuostata, kad menas turi savo gyvenimą su savo tradicijomis ir praktikomis ir kad šiuolaikinis menas yra mūsų kasdieninio gyvenimo dalis, apie kurį mes, žinoma, nemažai nutuokiame. Štai kodėl mes suteikiame informaciją apie šiuolaikinį meną ir priemones asmeninei interpretacijai.

Savaime suprantama, edukacinė veikla negali būti paprastai suskaidyta į informacijos suteikimą ir padrąsinimą interpretuoti. Tad mes siekiame kombinuoti abu požiūrius. Pavyzdžiui, Kiasmoje turime diskusijų gidus, kurie neveda ekskursijų, bet yra prieinami lankytojams ekspozicijų salėse. Čia į juos galima kreiptis, užduoti įvairius klausimus. Taip siekiame padrąsinti lankytojus turėti ir kurti savo požiūrį į meną ir sukurti atsvarą įprastinėms ekskursijoms su gidu. Tokios ekskursijos su gidu, kuomet vienas žmogus šneka, o kiti klauso, labai primena mokymą ar paskaitų skaitymą – gidas turi žinias, kurias mielai pasiruošęs perteikti lankytojams. Tokiomis aplinkybėmis labai sunku paskatinti auditoriją savarankiškai interpretacijai ir šių interpretacijų pasidalinimui. Tuo tarpu tête–à tête su diskusijų gidu labiau primena dialogą, diskusijas, kurių metu pašnekovai yra lygūs. Diskusijų gidas gali padėti lankytojams pajungti savo pačių patirtį ir žinias.

Straipsniai bei kiti tekstai ekspozicijų salėse suteikia informaciją apie meną ir menininkus. Savaime suprantama, kad informacija apie menininkus ir jų darbus gali taip pat padėti formuoti asmeninį santykį su meno kūriniu. 2000 m. rudenį mes įgyvendinome istorijų kūrimo projektą, kuris praturtino ekspozicijas tekstų įvairove. Projekte dalyvavo vaikai, kurie kūrė istorijas ir interpretacijas menininko Olli Lyytikäinen paveikslų tematika. Šie tekstai buvo išdėlioti salėse ir juos galėjo skaityti visi lankytojai. Toks istorijų kūrimo procesas yra naudojamas lopšeliuose bei darželiuose, kur yra apversta hierarchija – vaikai pasakoja savo pačių istorijas, o suaugusieji jų klauso. Tai buvo pritaikyta muziejuose dėl tos pačios priežasties; mes norėjome sugriauti hierarchiją, išgirsti vaikų balsus. Panaši technika būtų naudinga taip pat darbe su suaugusiais – skatinti juos pasakoti istorijas ir būti kūrybingais.

Programa mokykloms

Kiasmos programa mokykloms siekiama perorientavimo efekto, siūlant žvelgti į tą patį kūrinį iš skirtingų perspektyvų ir skirtinguose dėstomuose dalykuose. Mes skatiname mokyklas įtraukti apsilankymą muziejuje į kelių dėstomų dalykų programas. Mes planuojame atskirus renginius kartu su parodomis ir kuriame sistemą, pagal kurią mokyklos gali užmegzti ilgalaikį santykį su muziejumi. Pavyzdžiui, suomių menininkas Antero Kare sutiko susitikti su biologiją studijuojančiais moksleiviais ir papasakoti apie savo parodą, kur jo darbuose viena sudedamųjų dalių buvo pelėsis. Mokiniai iš filosofijos pamokos prie Rafael Rheinsberg paveikslo, kuris vaizduoja karo sceną ir turi daug chronologinių sluoksnių, tyrinėjo istorijos kūrimo problemas.

Siekiant išlaikyti ilgalaikį bendradarbiavimą su mokyklomis, Kiasma išvystė mokyklos gidų sistemą. Mokykla pasirenka vieną Kiasmos gidų, padedantį jai planuoti ilgalaikes programas, kurios apima skirtingus dėstomus dalykus. Pirmiausia gidas susitinka su grupe mokyklos mokytojų, kurie aplanko Kiasmą ir supažindina juos su muziejaus resursais, įvairiomis galimybėmis. Tolesni susitikimai planuojami kartu. Mes siekiame pakviesti mokytojus, kurie dėsto ne tik meno istoriją, bet kitus dalykus. Darbas muziejuje gali apjungti stebėjimą, diskusijas, įvairius užsiėmimus. Mes tikimės, kad šio vizito pradžia ir tęsinys yra pamokų metu mokykloje. Tai yra tam tikra bendradarbiavimo forma, kuomet gidas suteikia žinias apie meną ir muziejaus programą, o mokytojai – žinias apie jų dėstomą sritį ir moksleivius. Visa tai daroma siekiant paskatinti mokytojus dirbti meno muziejuose ir naudoti meną savo dėstomame dalyke. Kadangi šiuolaikinis menas dažnai suteikia galimybę aptarti skirtingų dalykų pamokose dėstomas temas kūrybiškiau, jis siūlo mokykloms galimybę integruoti dalykus, kurie kartais be reikalo yra atsiejami. Šiuolaikinis menas palengvina šį naują mokymosi tipą, kuris paskatina mokinius tobulėti ir aktyviai dalyvauti žinių įgijimo procese.

Muziejus ir jo ribos

Muziejaus edukacinės veiklos tikslas yra ne tik suteikti informaciją (ekskursijos su gidu, straipsniai bei tekstai parodų salėse) ir skatinti lankytojus kurti savo interpretacijas (diskusijų gidai, istorijų kūrimas), bet taip pat atlikti ryšių su visuomene funkciją. Yra stebima, kaip lankytojui pristatomas šiuolaikinis menas ir kaip jis gali būti prieinamas skirtingoms auditorijoms. Pagrindinis tikslas yra pasiekti, kad visi muziejaus lankytojai jaustųsi patogiai, ir užtikrinti, kad jie pajustų, kad muziejus skirtas kaip tik jiems. Skirtingi teminiai renginiai kartais pritraukia šeimas su vaikais, kartais žmones su negalia ar imigrantus, t.y. žmones, kurie tradiciškai nėra asocijuojami su tiksline grupe, nes nepriklauso išsilavinusiam pasiturinčiam vakariečiui. Tiesą sakant, dar visai neseniai vaikai iš tam tikrų socialinių sluoksnių nebuvo laukiami muziejuose. Visa veikla, vykstanti už muziejaus pastato ribų – virtualiai ar realiai – praplečia muziejaus sąvoką ir padidina lankytojų skaičių. Žinoma, jei nori dirbti su įvairiomis tikslinėmis grupėmis, neužtenka karts nuo karto surengti kokį renginį. Norint sukurti naujus darbo metodus, reikia nuosekliai dirbti. Mūsų tikslas yra būti kuo atviresniems įvairioms lankytojų grupėms ir skatinti jų savininkiškumo jausmą muziejuje. Kartais, kuomet mes dirbame su jaunais žmonėmis, mes leidžiame jiems naudotis visu pastatu ir technologijomis, reikalingomis jų projektams, paremtais jų poreikiais ir idėjomis. Kiasmos programų politika yra gana atvira, kadangi čia į meno apibrėžimą telpa dizainas, techno kultūra, kompiuteriniai žaidimai ir graffiti. Durų atvėrimas jaunimui ir įvairioms subkultūroms ir plačių įgaliojimų jiems suteikimas neretai meta iššūkius muziejui ir jo įprastinei auditorijai. Kiasma, pavyzdžiui, turėjo pripažinti graffitti. Tie lankytojai, kurie pripratę prie tradicinio meno, turėjo susipažinti su techno muzikos žanru ir naujomis vizualaus meno išraiškomis. Kartais meno pasaulio profesionalai ir menininkai jaučiasi užgožiami mėgėjų, kurie gali užimti jų vietą. Visi šie mažesni ir didesni konfliktai davė peno įdomiems debatams ir atskleidė tam tikrus apmąstymus apie šiuolaikinį meną ir muziejus.

Mes taip pat organizuojame projektus su imigrantais, kurių kultūra nėra reprezentuojama kokiame nors muziejuje. Nevakarietiškos kultūros žmogaus požiūris į parodą ir apskritai muziejaus koncepcijos suvokimas gali visiškai neatitikti kuratoriaus nuostatų. Tai netgi gali vesti į tam tikrą konfliktą. Neseniai įgyvendintas projektas su Somalio vaikais akcentavo dvi temas, skirtingai traktuojamas Islamo ir Vakarų kultūrose. Viena susijusi su muziejuje pristatomu menu ir simboliais, kita – su nuogumu. Nors Islamas ir jo draudimai turi įtaką menui ir simboliams, Somalio vaikai apie juos galėjo drąsiau kalbėti nei apie nuogumą. Tiesa, nuogumo atmetimas tipiškas ne tik Islamo kultūrai. Jis taip pat buvo ir vis dar yra tabu daugeliui vakariečių, krikščionių. Dar daugiau, kritika dėl nuogo kūno eksploatavimo muziejuose girdima net ir pačiame vakarų meno pasaulyje.

Muziejinė institucija taip pat gali būti svetima daugeliui imigrantų. Štai kodėl daugelis jos funkcijų gali tapti kvestionuojamomis, nors mums jos atrodo savaime suprantamos. Imigrantų aplinkybės, požiūris į pasaulį ir į dominuojančią kultūrą bei visuomenę skiriasi nuo to, kurį turi įprastiniai muziejaus lankytojai. Atitinkamai muziejus paprastai negalvoja, kad jo tikslinę grupę sudaro žmonės iš Somalio. Kuomet muziejus susiduria su tokiais lankytojais, jis turi pergalvoti savo praktikas: kokia rolė suteikiama lankytojui, ar jam aiškus pranešimas, pradedant rūbine ir bilietų kasa. Dažnai nerašytų taisyklių subtilus paaiškinimas gali labai daug reikšti kukliam ir savimi nepasitikinčiam lankytojui. Kartais yra būtina specialiai padrąsinti lankytoją, kad jis pasijustų laukiamas.

Tokių situacijų analizė ir sprendimai, susipažinimas su nauja kultūra ir abipusio pasitikėjimo sukūrimas reikalauja darbo, laiko ir analizės. Siekimas tobulėti reikalauja kryptingų pastangų ir debatų, kvestionuojančių muziejaus darbo principus. Mums gali iškilti klausimas, kam teikti pirmenybę, iškilus konfliktui tarp nuostatų ir vertybių? Kokiu spinduliu muziejus turėtų koncentruoti savo veiklą? Ar nuogybė turėtų būti slepiama? Ar žmonės turėtų išmokti tai priimti? Ar muziejus turėtų peržiūrėti savo praktikas?

Ryšys tarp muziejaus ir jo lankytojo yra nuolat diskutuojamas. Tačiau vienbalsis sutarimas šiose diskusijose nėra pasiekiamas. Dažnai dominuojanti kultūra liepia prikąsti liežuvį marginalinei kultūrai. Dėl tvirtos, nelanksčios muziejaus pozicijos jis gali prarasti potencialią lankytojų grupę. Tačiau taip pat svarbu laikytis principo, kad menas netarnauja politikai ar ekonomikai. Jo laisvė yra ypatinga ir unikali. Ji leidžia menui funkcionuoti kaip platformai, kur susitinka skirtingos vertybės ir požiūriai. Mano nuomone, nuolatinis ribų kvestionavimas ir nuolatinis savęs vertinimas yra būtinas šiuolaikinio meno muziejui. Muziejaus edukacija siūlo savo pagalbą šiame žingsnyje. Tik mes ją turime norėti priimti.

Plačiau apie Kiasmos šiuolaikinio meno muziejų: www.kiasma.fi

Kiti konferencijos pranešimai

Atgal į pradžią.