Violeta Jasevičiūtė

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus švietimo skyriaus vadovė

MUZIEJŲ EDUKACIJOS OBJEKTYVE - MODERNUS IR ŠIUOLAIKINIS MENAS

Menas kaip galimybė: šiuolaikinio meno projektai neregiams ir silpnaregiams

Violeta Jasevičiūtė

Poreikis kūrybai yra vienas svarbiausių faktorių kiekvienam žmogui. Meno vaidmuo ypač svarbus asmenybės vystymuisi, žmogaus adaptacijai mus supančiame pasaulyje, pažįstant save ir kitus.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Švietimo skyrius nuo 1994 metų ruošia specialias edukacines programas vaikams ir jaunuoliams. Vienos jų vykdomos pačiame muziejuje, pastoviai veikiančiose ekspozicijose, siekiant supažindinti jaunąją kartą su muziejuje saugomais meno turtais. Jos labiau pažintinio pobūdžio, paremtos teorine ir praktine metodika, t.y. ne vien pasakojimu, bet ir įvairiomis užduotimis, žaidimais bei vaidinimais. Kitos programos – tai kasmet rengiamos parodos, meninės akcijos, plenerai, simpoziumai, kuriuose šalia menininkų profesionalų dalyvauja ir jaunimas.

Prieš 13 metų atkūrus nepriklausomybę, į Lietuvą plūstelėjo naujų postmodernistinių tendencijų banga. Meninė situacija šalyje ženkliai pakito, išryškino vaakumą tarp visuomenės ir šokiruojančių meninių naujovių.

Vilniuje postmodernistinio meno propaguotojo vaidmens ėmėsi Šiuolaikinio Meno Centras, o Kaune šią funkciją vykdo Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, nes jame be saugomo kultūrinio ir meninio paveldo, nemažai dėmesio skiriama šiuolaikinių menininkų parodoms (tam tikslui yra skirtos specialios salės).

Šiuolaikinio meno projektus specialiai vaikams ir jaunimui pirmieji pradėjo rengti kauniečiai – konkrečiai M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Švietimo skyrius. 1998 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo įgyvendintas šiuolaikinio meno projektas “Septynios meilės postmodernizmui dienos”. Jis buvo paremtas tarptautinio postmodernizmo teorijos autoriaus amerikiečių literatūrologo Ihab’o Hassan’o septyniomis modernizmo / postmodernizmo nuostatomis: urbanizmu, technologizmu, dehumanizacija, primityvizmu, erotiškumu, antinomizmu ir eksperimentalizmu. Šias tezes hepeningų ir performansų pavidalu savaip įkūnijo Kauno menininkai savaitę trukusiuose sintetiniuose spektakliuose, kuriuose dalyvavo ir patys žiūrovai. Projektas buvo edukacinio pobūdžio, siūlė jaunimui atsisakyti įprasto, pasyvaus stebėtojo amplua ir įsijungti į aktyvų postmodernistinį žaidimą. Šiandien, prabėgus nemažai laiko, jau galima tiksliai įvertinti šias pirmąsias postmodernizmo pamokas, jų poveikį jaunimui, giliau paanalizuoti menininkų pastangas, sėkmes ir nesėkmes, pačių žiūrovų reakciją ir projekto sukeltą rezonansą visuomenėje. Tačiau savo pranešime labiau norėčiau akcentuoti kitą veiklos barą, specifinius edukacinius projektus neregiams bei silpnaregiams, kuriuos pradėjome rengti 1997 metais, neturėdami specialios teorinės ir praktinės patirties, pasiremdami vien menine intuicija ir bendražmogiškomis moralinėmis nuostatomis. Tuo metu nei Lietuvoje, nei buvusioje Sovietų Sąjungoje tokių projektų niekas nekūrė, o sužinoti, kas vyksta Europoje, nebuvo galimybių, nors mūsų visuomenėje ir vyko tam tikri pokyčiai.

XX a. pabaiga humanitarinių technologijų srityje paženklinta noru pakeisti visuomenės požiūrį į socialines grupes su taip vadinamu rizikos faktoriumi. Palaipsniui atsirado supratimas apie tų “svetimųjų” unikalumą, jų išskirtinumo išsaugojimą. Žmonių su apribotomis galimybėmis integracija į įprastą bendruomenę ėmė keisti susiformavusį požiūrį į neįgalumą, traktuojant jį ne kaip trūkumą, o kaip kitokį patyrimą bei jo vertingumą. Nes ne tik meno kūriniai sudaro kultūros fondą, bet ir kiekvienas žmogus su jo individualiu likimu, jausmais ir mintimis. Menas šia prasme svarbus ne pats savaime, o kaip žmogiškųjų vertybių perdavėjas, ir jeigu į naują socialinės paradigmos centrą statomas žmogus, tai menas nutiesia tiltą nuo vieno prie kito bei į patį save.

Vadovaujantis panašiomis nuostatomis, 1997 metais pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir visame buvusiame Rytų bloke, buvo surengta paroda neregiams ir silpnaregiams “Šeštojo pojūčio beieškant”. Ji veikė gegužės – birželio mėnesį Kauno paveikslų galerijoje. Šia paroda norėta atkreipti visuomenės dėmesį į neregių problemas, pakeisti sustabarėjusį mąstymą apie neregių nesugebėjimą įsijungti į pulsuojantį meninį gyvenimą. Taip buvo bandyta peržengti dirbtinius ribotumus, įvairių kanonų ir draudimų apspręstas sąlygas, lėmusias pasyvų neregių požiūrį į realiai egzistuojančią dehumanizuotą situaciją. Rengdami ekspoziciją, išeities tašku pasirinkome optimalią santykio su menu galimybę – sensorinius, taktilinius pojūčius. Ieškojome tradicinių menų sąlyčio su minimalistinio, konceptualaus meno pavyzdžiais. Parodos idėjai pasitarnavo ne tik eksponatai, bet ir salės erdvė, sienų plokštumos, durys, o tai pat šviesos ir tamsos kontrastas (viena salė buvo aklinai tamsi, kita – apšviesta), siekiant emocinio poveikio reginčiam lankytojui, priartinančio prie neregio pasaulio. Svarbus momentas parodos koncepcijoje – optinio ir taktilinio priešpastatymo principas, nes anot A. Rieglio, “apsivalymas nuo optinių pojūčių veda prie tikslesnio reiškinių perteikimo, tik lytėdami daiktus suvokiame juos tokius, kokie yra, t.y. objektyviai”. Tokiu būdu paroda buvo skirta ir neregiams, ir regintiems “akliesiems”, siūlant visiems surasti “šeštąjį pojūtį”. Parodos eksponatus lydėjo menininkų tekstai, praplečiantys prasmių skalę. Jų forma buvo adekvati menams – lakoniška, kontempliatyvi, skatinanti minties laisvę, asociatyvų abstrahuotą mąstymą. Parodos dalyvių – Alekso Andriuškevičiaus, Roberto Antinio, Vidmanto Bartulio, Virginijaus Kašinsko, Algimanto Šlapiko kūriniai, išlikdami originalūs, susilydė į nedalomą visumą, vientisą minčių ir meninės įtaigos kūrinį. Paroda prasidėjo prie Virginijaus Kašinsko objekto “Riba” - durų, atlikusių paveikslo funkciją. Neregė moteris sunkiai, bet atkakliai prakirpo ant praėjimo užtrauktą drobę. Peržengę “Ribą”, žiūrovai pateko į salę – meninę erdvę, kurioje patys tapo gyvaisiais “eksponatais”. Vykstant šiai prasmingai akcijai, salėje skambėjo Vidmanto Bartulio kompozicija “Ausis”, kurią subtiliai atliko violončelininkas Saulius Bartulis ir smuikininkė Dalia Terminaitė. Kitas Virginijaus Kašinsko kūrinys “Tapantys” – organinio stiklo plokštumą perskrodę teptukai, atsigręžę į salėje judančius žmones. Atsisakęs tradicinio tapybos paveikslo, dailininkas pateikė koncentruotą ženklinę sistemą, išsaugojusią samprotavimus apie tapybą ir ne tik apie ją: “Teptukai, sukaupę savyje spalvas, emocijas, patyrimą. Prisisodrinę, apdžiūvę – praregėję savo lytėjimu. Švarūs, nelytėję, nepatyrę teptukai – teptukai neregiai”, - rašė autorius kūrinio etiketėje.

Dar ryžtingiau elgėsi Robertas Antinis, sutapatindamas save su neregiu, skulptūras “Neregiai” ir “Šulinys” įprasmindamas žodžiais: “Mintys apie neregių pasaulį mus skatina ir suteikia galimybę pereiti į naują meno atšaką. Tai praplečia jungties priemones tarp žmonių <...> Kiekvienas matantysis (skulptorius) yra šiek tiek neregys<...> Aš esu toks pats neregys, ridenantis savo kamuolį...”.

Tekstu paremtas ir Alekso Andriuškevičiaus objektas “Vienkartinio žvilgsnio dozė”. Ant sienos nubrėžęs simbolinį apskritimą, autorius pasiūlė išeičių ir galimybių paieškoti erdvinėje žodžių kompozicijoje, t.y. jų plastikoje, formoje, raiškoje, prasmėje, prieštaringume, sąmonėje ir t.t.

Skulptorius Algimantas Šlapikas savo skulptūriniame objekte “Turėklas” panaudojo pirmaprades natūralias medžiagas – medį, vandenį, grūdus, drobę, anglį, žolę – svarbiausius gamtos ir žmogaus tvarinius, lydinčius mus gyvenimo kelyje.

Į parodos kontekstą gražiai įsikomponavo medinės liaudies meistro Liongino Šepkos skulptūros “Lazda su žmonėmis”, “Šv. Jurgis”, “Paskutinė vakarienė”, atstovavusios tradicijas, jų reikšmę bei tęstinumą.

Ekspoziciją užbaigė juodoji salė, slepianti Roberto Antinio “Pojūčių žemėlapį” – didžiulį, pilną paslapčių žemės rutulį – “begalybę mokslininkui, galimybę vaikui, amžiną kelionę vabalui.”

1998 metų paroda “Šeštojo pojūčio beieškant” buvo perkelta į Maskvą ir eksponuota Mažajame Manieže, kur buvo palankiai įvertinta ir netgi pasitarnavo impulsu Maskvos kuratoriams surengti tarptautinį forumą, skirtą vaikams su negalia. 2001 metais buvome pakviesti į šį forumą, kuriam paruošėm naują projektą neregiams “Dienos sapnai”. Šio projekto pagrindinė idėja – komunikatyvinės erdvės sukūrimas. Projektas atnešė naują patyrimą, nukreiptą prieš sistemą, kupiną baimės, prietarų, taisyklių ir nesusipratimų, nes ne suvaržymai kuria žmogų, o poreikis kūrybai, atvirumas, pasitikėjimas, noras būti suprastam. Barjeras – tai ne tik skiriamoji linija, bet ir erdvių susiliejimo, galimybių ir dialogo vieta. Tokioje situacijoje šiuolaikinio meno raiška ypač dėkinga, tereikia mokėti ja pasinaudoti. Projekto pavadinimas ir koncepcija paremti austrų psichiatro ir psichologo Sigmundo Freudo ir kitų filosofų psichoanalize, terminologija, sapnų aiškinimu: “sapne subyra asociacijos, išnyksta kritika, nelieka žinojimo”. Sapnavimas, pasak Aristotelio, yra psichikos gyvenimas miegant, kuris kiek primena gyvenimą bendraujant. Transformavus šias mintis kūrybiškai, bendrame sapnų, ypač dienos sapnų, turinčių savybę “kisti, įgyti laiko žymę”, aiškinime aptinkame sąlyčio taškų, giminingų šiuolaikinio meno sampratai. Tai tarsi patvirtina ir K. G. Jungas: “Kolektyvinė pasąmonė – bendra visų patirtis. Ji susideda iš archetipų. Su savo pasąmone ir siela (pasąmonės dalimi) galime susipažinti per kūrybą, sapnus, ir per būseną tarp sapno ir pabudimo, kurios metu ateina vaizdiniai”.

Projektu siekėme, kad baimės stereotipus, susvetimėjimą pakeistų meninis vyksmas, paremtas subsensoriniu suvokimu, t.y. žmogaus jutimo organų rezervinėmis galimybėmis, “šeštuoju pojūčiu”, išlavėjusiu sutrikus regai. Taikiausias būdas įtampai pašalinti – kūryba, per kurią vienos rūšies energija paverčiama kita. Mūsų pasiūlytame projekte buvo kuriama terapinė erdvė, kur vyko tai, kas labiau įmanoma sapne nei realiame gyvenime.

Projekte buvo įgyvendinti hepeningai “Neregių teatras” (autorius Robertas Antinis ir Kauno modernaus šokio teatras, vadovė Birutė Letukaitė), “Apie vizualumo abėcėlę” (autorius Česlovas Lukenskas), “Juodas kvadratas” (autorius Evaldas Pauza), pristatytas skulptūrinis objektas “Mobilios paslaptys” (autorius Algimantas Šlapikas), taktilinė paroda “Lapė snapė” (autorius Vytautas Umbrasas), parodytas video filmas “Kinas neregiams”(autoriai Violeta Jasevičiūtė, Raimundas Eimontas ir Arvydas Liorančas) ir video instaliacija “Dokumentika” (autorius Algis Garbačiauskas).

Teisėtais akcijos bendraautoriais vadiname ir Kauno silpnaregių internatinės mokyklos auklėtinius, kurie kartu su menininkais kūrė naujos kokybės bendravimo atmosferą, paremtą meninio pasaulio paslapčių pažinimo džiaugsmu ir abipusiu pasitikėjimu.

Plačiau apie Nacionalinį M.K. Čiurlionio muziejų:

www.travel-lithuania.com/ciurlionismuseum/welcome_lt.htm

Kiti konferencijos pranešimai

Atgal į pradžią.