Nuoširdžiai dėkojame rėmėjams:

Stasio Beišio funkcinio dizaino firma

UAB ŽEMAIČIŲ VIRVĖS

UAB JUODASIS STRAZDAS

SKULPTŪRINIAI ŽAIDIMAI

Mindaugo Tendziagolskio dinaminių skulptūrų projektas MOBILE GAMES

Žiūrint į kūrinį ir suvokiant, kad ten turi dalyvauti žmogus, žiūrovo galvoje jau sukasi mintis apie veiksmą. Taip pat numatomi visi galimi variantai ir pasekmės. Tos minčių sklaidos nebūtų, jei neduotume žiūrovui akstino matyti, jog ten turi dalyvauti žmogus. Čia tiesiog išeksponavimo klausimas ir dokumentacijos nebuvimas. Bet tam tikrų detalių buvimas tam tikroje vietoje ir tam tikrais atstumais (pagal kūno proporcijas), išduoda, kad čia be veiksmo neapsieinama. Gali atrodyti, kad aš eksperimentuoju su savo kūnu ar sąmoningai rizikuoju. Ne, man rizikuoti savo ar kitų sveikata yra nuodėmė. Viskas būtinai turi būti apskaičiuota, kad niekas nesusižeistų. Kiekvienas neapskaičiavimas ir pasikliovimas sėkme jau yra man moraliai nepriimtinas. Ir tai tik mano moralumo klausimas, nes aš viską turiu išbandyti pats. Pavojingas meno kūrinys man yra nuodėmingas. Bet ar geras apskaičiavimas apsaugo nuo nuodėmės? Kas kelia pavojų man, nebūtinai kelia pavojų kitam. Lygiai taip pat kas man pavojaus nekelia, kitam gali skaudžiai atsirūgti. Aš apsiriboju savo galimybėmis. Noriu apsieiti be kaskadininkų. Savo kūrybą noriu koncentruoti ties kūnu, jo judesiais ir galimybėmis, bet neeksperimentuojant, nekeliant jam pavojaus. Savisaugos instinktas kiekvienam parodo ribas. Žiūrovas pats turi apsispręsti, ar jam pakaks vaizdinio suvokimo, ar jis norės autoriaus patirtį suvokti savo kūnu.

Šis kūrybos etapas išplaukia iš piemenų žaidimų. Piemenų žaidimai taip pat buvo žaidžiami atsižvelgiant į žaidėjo pajėgumą ir jo fizines galimybes, o kai kurie buvo reikalaujantys didelio fizinio pasiruošimo. Jei žaislas ar žaidimas žaidėjui ne pagal galimybes, tai jis lieka žiūrovu. Tuo, žinoma, jis nėra prastesnis suvokėjas negu tas, kuris žaidžia. Aš tiesiog noriu išprovokuoti žiūrovą veiksmui. Kiekvienas apsisprendžia – pasiduoti provokacijai ar ne. Nekuriu aš tais kūriniais kokių nors prasmių apie uždarą ratą, ar dar kokį tai ciklą. Man tai iš vaikystės atsineštas noras verstis per galvą, noras išbandyti save, savo ribas. Žinoma, neperžengiant savisaugos ribos. Mano žaidimas nėra tas žaidimas, kurio funkcijos treniruoja darbui ar gynybai. Nėra tai ir energijos pertekliaus išliejimas. Tai, išeinant iš šių idėjų, savęs realizavimas. Aš neapsiriboju vien žaislu, kad ir plačiąja šio žodžio prasme. Kūrinys gali neturėti nieko bendra su žaidimu, gali būti šiaip žmogaus kūnui pritaikyti dalykai. Bet būtinai susiję su psichologiniu ar fiziniu išmėginimu,  žiūrovui sukeliantys asociacijas.

Mindaugas Tendziagolskis, 2002