Įsidėmėtinos Europos parko vietos

Laimos Kreivytės straipsnis. -  Savaitgalis, Verslo žinios, 2003 m. birželio 27 d.

Europos parke atsirado dar viena didelė skulptūra – tai parko įkūrėjo Gintaro Karoso “Vieta”.

Sakyti “atsirado” gal ir nėra visai tikslu – juk nenusileido ji vieną rytą iš dangaus niekieno nepastebėta. “Vieta” vėrėsi po truputį – buvo retinami medžiai, kasamas tvenkinys, stumdomi dideli lauko rieduliai ir iš jų formuojama akmenų grandinė. Pagaliau tarp beržų išaugo keturios geležinės kolonos, iš tolo primenančios liepsnos stulpus – taip ryškiai rūdžių spalva išsiskiria dangaus ir miško fone.

Skulptūra ne atsitiktinai pavadinta “Vieta” – mat svarbios ne tik geležinės kolonos, bet ir viskas, kas yra aplink. Šiuolaikinis menas ypač daug dėmesio skiria aplinkai. Darbas “kalba” ne tik savo formomis ir siužetu, bet ir santykiu su gamtovaizdžiu, vietove, su šalia esančiais žmonėmis.

Kiekvienas lankytojas randa savitą kelią į šią vietą – vieni vaikščios aplink, matuos atstumus žingsniais, kiti bandys aiškintis simbolines, gal net astronomines objektų prasmes (tarsi Stounhendžo monolitų), treti tiesiog patogiai išsities prie tvenkinio ir atsipalaiduos, saugomi dangaus skliautą parėmusių kolonų. Juk neatsitiktinai kolonos simbolizuoja gyvybės medį – o toks kultūrinis “medis” tikrų medžių apsuptyje atrodo itin tvirtai ir harmoningai.

Gamta ir kultūra akivaizdžiai randa bendrą kalbą, nors atidus žiūrovas iš karto pastebės, kad dialogo partnerės – iš skirtingų kalbos grupių. Gyvoji gamta nuolat kinta – auga, žydi, brandina vaisius, vysta.

Keturi geležies stulpai, nors ir šnabžda apie laikinumą rūdžių liežuviais, iš tiesų pastatyti tvirtai ir nepajudinamai. Netikite? Ogi pabandykite pabelsti į geležinį “medį”. Vietoj skardaus aido tuščiavidurėj ertmėj išgirsite duslų garsą, akimirksniu pranykstantį masyvioje formoje. Nenuostabu – 8 metrų skulptūros tik iš išorės geležinės, o viduje – iš betono. O kur dar 4 metrų gylio pamatai? Kažin, ar Lietuvoje retkarčiais praūžiantis viesulas bent truputį tokias kolonas išsiūbuotų.

Atviroje erdvėje eksponuojamų skulptūrų mastelis – viena iš svarbiausių poveikio priemonių. Kartais įdomu ieškoti pasislėpusių ar į žemę prasmegusių formų. Tačiau dažniausiai, dairantis po peizažą ar apžvelgiant panoramą žvilgsnis užkliūna už kylančių bokštų ir didelių statinių.

Europos parko kolekcijoje taip pat išsiskiria didieji kūriniai – ne tik todėl, kad juos sukūrė dideli meistrai, bet ir kad jų galingas buvimas sukuria ypatingą vietos atmosferą. Kas nors kartą matė lenkų skulptorės Magdalenos Abakanowicz milžiniškus betono kiaušinius, vaikščiojo aplink masyvias formas, čiupinėjo rupų jų paviršių, niekada nepamirš netikėtos “pirmykščio gamtos gaivalo” patirties.

Amerikiečių skulptoriaus Denniso Oppenheimo betoninis vandens pripildytas krėslas ir “Gerianti struktūra su inksto formos baseinu” atrodo tarsi siurrealistinės fantazijos – tačiau kiekvienas įsigeidęs gali užsiropšti įstrižom kopėčiom į pasvirusį namą ir pasigrožėti “vaizdu į tvenkinį”.

Ne mažiau įspūdingas kito amerikiečių menininko, minimalizmo šauklio Solo leWito kūrinys – “Dvigubo negatyvo piramidė”. Viskas, kaip ir dera minimalistams, čia padaryta taisyklingai geometriškai, iš vienodų elementų – plytų. Ir jokių metaforų, poezijos, vaizdingų palyginimų. Gryna matematika ir tiek. Bet staiga it koks nubalęs “Titaniko” vaiduoklis išplaukia raibuliuojantis “Piramidės” atspindys – taip ne tik “apversdamas” negatyvą, bet ir iškraipydamas tiesias linijas ratilais. Taip specialiai sukurta aplinka įsiterpia į formų pokalbį ir pasiūlo naują jų suvokimo galimybę.

Jei jau keliaujame šiandien didžiųjų skulptūrų keliais, būtina užsukti į čeko Alešo Vesely plieninę tvirtovę – galingą nerūdijančio plieno namą su siūbuojančiomis grindimis. Iš kur aidi tas galingas techno muzikos ritmą primenantis garsas? Tai čeko kūrinys susilaukė naujų lankytojų, kurie tarsi “į matricą patekę šokinėja lyg patrakę”, perfrazuojant naujuosius folkloristus “ŽAS”. Šokinėti namelyje tikrai smagu, o žengiant per slenkstį po ilgo šokinėjimo žemės trauka, regis, sustiprėja 5 kartus.

Pradėję nuo Gintaro Karoso “Vietos” baikime kita Karoso inicijuota ir į pasaulines rekordų knygas patekusia vieta – didžiausia skulptūra iš televizorių. Klaidžiojant po užgesusių ekranų labirintą gali patirti uždelsto veikimo “Matricos” efektą – net ir praradę maitinimo šaltinį, ekranai išsaugojo atspindžio galią. Ir toji mirusių atspindžių karalystė baltom akim dėbso į linksmai klegančius atvykėlius. Na, nekursiu baisaus “Bleiro raganų” scenarijaus – kiekvienas gali pasirašyti jį pats. Tik pridursiu, kad beklaidžiojant po aprašytas ir nepaminėtas vietas galima aptikti ir nukirstą milžino galvą, atriedėjusią iš Adomo Jacovskio scenografijos.

Aš čia ir pasilieku, o jūs galite ieškoti kitų bauginančių / svaiginančių Europos parko vietų.

Kiti straipsniai

Apie Gintarą Karosą

Plačiau apie “Vietą”

Atgal į pradžią.