NMAC fondas

Europos Parkas

Jorkšyro skulptūrų parkas

Arte in Erba

PUENTEBRIDGEPONTETILTAS

Meno parkai gamtoje: tiltas šiuolaikinio meno mokymui mokykloje

ARTE IN ERBA

Arte in Erba yra ne pelno organizacija, siekianti propaguoti šiuolaikinio meno suvokimą ir atrasti naujus būdus priartinti vaikus prie šių dienų meno žodyno. Arte in Erba dirba su ikimokyklinio amžiaus vaikais ir pradinukais, taip pat rengia specializuotus kursus mokytojams ir kitiems švietimo sektoriaus darbuotojams.

Arte in Erba daugiausiai naudojasi Gori kolekcija Čelėje (Celle). Tai specifinės vietos kūrinių kolekcija, pradėta kaupti pirmoje 9-ojo dešimtmečio pusėje. Daugelis įvairių tautybių menininkų Čelėje sukūrė instaliacijų žaviose XIX amžiaus parko erdvėse, laukuose, istoriniuose ir ūkinės paskirties pastatuose. Galimybė dirbti su plataus diapazono emociškai turtinga kolekcija Čelėje, aplinkoje, kur kintant metų laikams, skirtingu dienos metu keičiasi spalvos, šviesa, formos, suteikė mums progą pasitelkus skirtingus būdus įtraukti vaikus į nuotykius, per kuriuos jie galėtų susidurti su menu, gamta ir istorija. Tokia erdvė ypač tinkama priartinti vaikus prie šiuolaikinio meno, nes ji leidžia dirbti lauke ir išugdyti sugebėjimą suvokti meno kūrinį per supančią aplinką. Be to, ji leidžia žadinti vaikų smalsumą ir padeda jiems geriau suvokti kūrybinį procesą, kuris paskatino menininką sumanyti tokią intervenciją.

Parko gido vaidmeniui nusprendėme panaudoti mimo personažą. Įėjus į parką pasirodo paslaptingas asmuo ir užmezga įdomų bei žaismingą ryšį su vaikais, skatindamas juos tyrinėti formas. Šis mimas-akrobatas nekalba, bet padeda suvokti meno kūrinius savo kūno judesiais. Mimas lydi vaikus po laukus, po parką, taip pat veda į istorinius pastatus, kuriuose pastatytos kelios instaliacijos. Žingsnis po žingsnio vaikai susipažįsta su meno kūriniais. Išvados, gautos projekto metu, aprašytos knygose ir straipsniuose specialiuose žurnaluose, taip pat aptartos konferencijose ir seminaruose vykusiose diskusijose.

Luigi Mainolfi

Gimė 1948 m. Rotondi, Kaudina slėnyje, Kampanės regione, Italijoje. Po studijų Neapolio dailės akademijoje jį sužavėjo kultūrinė ir meninė veikla Turine, 8-ajame dešimtmetyje garsėjusiame kaip Italijos meno avangardo centras. 1973 m. jis nusprendė persikraustyti į Turiną.

Pirmų jo darbų temos – kūnas ir judesys. Savo pirmųjų parodų, performansų metu jis nardino gipsines savo kūno išliejas į vandens baseiną ir leido joms lėtai ištirpti (Cavriago, 1977). Performanso Bolonijos Šiuolaikinio meno municipalinėje galerijoje metu (1977) jis mėtė išliejas iš nemažo aukščio. Taip pat šiuo periodu kūrėjas vėl susidomėjo skulptūros ypatybėmis. 1979–1980 m. jis baigė savo darbus La Campana (1981, Tucci Russo galerija, Turinas) ir La sovrana inattualità (1982, P.A.C., Milanas).

Kitame dešimtmetyje jis išgarsėjo savo terakotos darbais, sukurtais pasakų motyvais, pvz., Nascita di Orco ir Elefantessa (1980). 1981 m. menininkas sudalyvavo San Paulo bienalėje, taip pat XL Venecijos bienalėje (1981) ir parodoje „Documenta“ Kaselyje (1982). Paryžiaus bienalėje kūrėjas demonstravo savo darbą Le basi del cielo (1982), o 1986 m. Venecijos bienalėje – bronzinį Trionfo. Vėliau eksponavo kūrinį Tufi Rivoli (1984) ir Aostoje (1987); Ivano pilyje Trento regione pasirodė su darbu Arcipelago, sukurtu iš medžio, bronzos, akmens ir vandens; o Niujorke – su darbu Postmodernizmas („The Holly Solomon“ galerija, 1986). Jo didelė bronzinė skulptūra Città Gigante gavo didįjį prizą Japonijoje, 5-ajame Henry Moore‘o konkurse. 1990 m. Venecijos bienalėje kambarys buvo skirtas vien jo darbui Sole Nero (padarytam iš vandens, medžio ir vaško). Vėliau jis surengė daug parodų Italijoje ir užsienyje, taip pat plėtojo naują darbo sritį: skulptūras viešose erdvėse, dažnai užsakomas valstybės institucijų. Todėl jo darbų galima rasti ne viename Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Japonijos mieste ir parke.

KULTŪRA 2000 PROJEKTAS

Suplanavome įvykdyti projektą, paremtą menininko ir pradinės mokyklos vaikų bendradarbiavimu, kurio tikslas – bendras meno kūrinys. Pasiūlėme dalyvauti Luigi Mainolfi, gerai žinomam Italijos menininkui, jau anksčiau dirbusiam Čelėje. Prireikė ilgo ir struktūruoto pasiruošimo proceso. Todėl nuo spalio iki gruodžio buvo surengta keletas susitikimų ir apgalvotas būsimas darbas, paremtas pasaka. Šia pasaka siekėme paruošti dirvą darbui, kuris vyks dviejose kūrybinėse dirbtuvėse: Čelėje ir vienoje pasirinktos mokyklos laboratorijoje. Mūsų užduotys buvo:

• Parašyti pasaką.

• Smulkiai apibrėžti būdą, kaip ją pristatyti vaikams.

• Organizuoti kūrybines dirbtuves Čelėje ir mokykloje, kad vaikai galėtų dirbti su moliu (viena iš dažnai Mainolfi kūriniuose naudojamų medžiagų) tam pritaikytoje aplinkoje ir sukurtų terakotos darbų.

• Su Pistojos municipalitetu ir jo Švietimo skyriumi pasirinkti pradinukų klasę, kuri dalyvaus projekte.

• Suplanuoti ciklą susitikimų, skirtų supažindinti dalyvaujančius mokytojus ir edukatorius su Arte in Erba metodologijomis ir kūrybinėmis dirbtuvėmis.

Taigi buvo sukurta pasaka apie kaimą, kuriame žmonės harmoningai ir taikiai gyvena su gamta ir aplinka. Tačiau jų gyvenimą brutaliai pakeičia grupė vertelgų, kurie nori vietovėje pastatyti didžiulius komercinius kompleksus iš cemento ir plieno. Kaimo žmonėms pavyksta išvengti grėsmės menininko dėka: jis paslepia keletą sėklų savo moliniuose darbuose, kad žmonės galėtų jas pasisodinti ir sugrąžinti gamtą į savo namus. Šią pasaką grupė aktorių pristatė vaikams kaip teatro pjesę (mes taip pat sukūrėme scenografiją).

Tada vaikams buvo pasiūlyta aplankyti Mainolfi meno kūrinį Serpe, jau anksčiau pastatytą Čelėje. Jie buvo supažindinti su meno kūriniu pagal Arte in Erba metodologijas (žr. tekstą apie Arte in Erba). Tada mes ėmėmės darbo dviejose kūrybinėse dirbtuvėse:

• Čelėje vaikai išbandė molį ir formų modeliavimą. Jie, sekdami pasakos siužetu, kartu su pačiu menininku sukūrė nedidelius meno kūrinius;

• Savo mokyklos laboratorijoje (Area blu) jie toliau dirbo su formomis, pradėtomis kurti pasižiūrėjus pasaką (šių dirbtuvių veikloje taip pat dalyvavo Jo Mainolfi – Luigi Mainolfi dukra ir asistentė).

Projektas buvo užbaigtas mokyklos sode pasodinant mažus molinius gyvūnėlius, į kuriuos buvo įdėtos sėklos. Kiekvieno darbelio užkasimo vieta pažymėta bronziniu ženkleliu, kuriame užrašyta, kokios rūšies augalas čia išaugs.

Stefanijos vaikai

Susitikimai su Čelės (Celle) vaikais davė man naujos ir gražios patirties. Vis dar prisimenu jų akis, smalsius jų žvilgsnius, mažus rausvus veidelius ir kaip nerangiai jie atsakydavo į mano pasveikinimą.

Prisimenu juos dideliame kambaryje besiklausančius Stefanijos pasakojimo apie Kantagrilo (Cantagrillo) puodžių ir smalsiai žiūrinčius į mane, kai formavau molį. Jie patys sukūrė naujus gyvūnėlius, mažus gamtos sergėtojus. Jie žaisdami sodino savo molinukus ir sėjo sėklas. Kaip vaikams būdinga, jie elgėsi labai natūraliai ir paprastai.

Luigi Mainolfi

Menininkas Luigi Mainolfi, pasaka ir truputis molio atradimams ir kūrybai

Molis yra natūrali medžiaga. Vanduo molį suminkština, oras išdžiovina, karštis jį pakeičia. Jis gali būti šaltas, pilkas, raudonas, minkštas ir kietas. Galima jį formuoti ir gniuždyti, galima ką nors nulipdyti ir vėl suminkyti. Šios mintys ir buvo molio pažinimo kelio, kuriuo vedėme penkiamečius Pistojos „Il Castello“ mokyklos mokinius, pagrindas.

Spektaklis apie mažo Kantagrilo (Cantagrillo) kaimelio gyvenimą, kurį suvaidino grupė aktorių Čelėje (Celle), tapo visa siejančia gija. Kiekvieno atskiro susitikimo temas diktavo bendravimas su menininku Luigi Mainolfi ir pažintis su jo darbais. Vaikams buvo suteikta galimybė naudotis dirbtuvėmis, vadinamomis „Area Blu“ studija. Darbą su moliu pradėjome nuo didžiulio maketo – Kantagrilo kaimo reljefinio žemėlapio – lipdymo.

Turėjome progą stebėti, kaip vaikai pirmąkart formavo molį, kaip stengėsi suteikti formą savo mintims ir jausmams. Matėme, kad vaikai, kurdami vieną bendrą darbą, bendradarbiaudami, stengdamiesi užmegzti ryšius vienas su kitu, pasirinko skirtingas strategijas. Tyrinėjome įspaudimus molyje, kuriuos Mainolfi palieka savo darbuose, vėliau juos pabandėme atkartoti su vaikais. Supratome, kad naudoti skirtingi įrankiai, todėl ir pėdsakai molyje palikti skirtingi. Pirmąjį mūsų tyrinėtą kūrinį autorius buvo atlikęs tiesiog rankomis. Tai suvokę jau kalbėjome apie darbo rezultato priklausomybę nuo naudojamo įrankio, taip pat nuo to, kaip stipriai ir greitai daromas įbrėžimas ar įspaudimas.

Po to „puodžius“ Mainolfi pasiūlė vaikams nulipdyti jų sufantazuotus gyvūnėlius. Vėliau naudodami tam tikras formas vaikai lipdė savo svajonių medžius ir kitus augalus. Molio darbeliai buvo išdegti krosnyje, po to nudažyti, tai leido vaikams stebėti medžiagos pasikeitimus. Nors naudojome ir kitas medžiagas (dažus, teptukus, iš atliekų perdirbtas medžiagas) molis čia atliko pagrindinį vaidmenį, ypač lipdant kaimelio maketą. Molis vaikams tapo tikru stebuklu. Jie ne tik stebėjosi, bet iškart suprato šios medžiagos teikiamas galimybes. Kiekvienas įgijo darbo su moliu patirties, ir mes matėme, kaip kūrybiškai ir supratingai vaikai šia patirtimi naudojosi. Jie išmoko sukurti vis sudėtingesnes formas, faktūras ir derinti įvairias medžiagas.

Vaikai patys sprendė iškilusias problemas, savarankiškai pasirinkdavo sprendimo būdus. Todėl jų darbai visiškai originalūs, tolimi nuo kokių nors stereotipų – tai gilios asmeninės kiekvieno vaiko patirties rezultatas.

Angela Palandri, studijos „Area Blu“ mokytoja

Projekto organizatorius: NMAC fondas

Projekto partneriai: Europos Parkas, Jorkšyro skulptūrų parkas ir Arte in Erba.

Meno parkai gamtoje: tiltas šiuolaikinio meno mokymui mokykloje

Atgal į pradžią.